Kartų problemos

Šiuo metu dažnai išgirstame „Nebendrauju su savo seneliais“; „Nerandu bendros kalbos su savo vaikais“; „Tėvai manęs nesupranta“ ir panašių frazių. Vaikai retai matosi ir bendrauja su savo seneliais, o prosenelių dažnai net nepažįsta. Apie šias problemas rašomi straipsniai, knygos. O kas jas lemia? Kodėl kyla šios kartų problemos, kaip vienas kito nesupratimas, nesusikalbėjimas ir neradimas bendros kalbos? Į šiuos klausimus šiandien ir bandysiu atsakyti.

Šiais metais teko skaityti keletą knygų, kuriose buvo kalbama apie nesutarimus tarp vaikų ir tėvų. Viena tų knygų – „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Knyga buvo apie paauglį Kristoferį, kuris serga Aspergerio sindromu. Knygos tema buvo neįgalaus paauglio vidinis pasaulis ir santykis su išoriniu, tačiau taip pat gan daug dėmesio buvo skirta Kristoferio ir jo santykių su tėvais klausimui. Kristoferis gyveno tik su tėvu ir manė, kad jo mama yra mirusi. Na, galbūt toks pavyzdys nėra pats geriausias kalbant apie problemas, kylančias tarp kartų, tačiau taip pat buvo rašoma, kaip Kristoferio tėvas meluoja jam, nes jo mama nebuvo mirusi. Iš tiesų, viena priežasčių, kodėl tėvai nesutaria su savo vaikais, yra melas. Vaikai meluoja tėvams, o tėvai slepia jų nuomone nesvarbius dalykus nuo vaikų arba nutyli tam tikrą informaciją, norėdami vaikus apsaugoti. Kodėl jie meluoja? Vaikai meluoja savo tėvams, nes nepasitiki jais ir bijo, kad tėvai nepritars jų veiksmams. O tėvai meluoja vaikams nes mano, kad tai nereikšminga ir paaugliai negali būti lygiaverčiai su suaugusiaisiais. Mano nuomone, šeimoje niekada nebus gerų ir tvirtų santykių, jeigu vaikai nepasitikės savo tėvais, o tėvai – vaikais. O pasitikėjimo, žinoma, nebus, jeigu visi meluos vienas kitam, nesakys tiesos arba vengs kokių nors temų. Kaip Kristoferis dar kada galės pasitikėti savo tėvu, jeigu jis melavo, kad jo mama mirusi? Visi santykiai yra paremti pasitikėjimu, o jeigu jo nėra, ima ryškėti kartų problemos.

Kita mano skaityta knyga yra Vandos Juknaitės „Išsiduosi balsu“. Tai knyga apie skurstančius vaikus ir bandymą jiems padėti. Vienas labiausiai mane sujaudinusių dalykų toje knygoje buvo faktas, jog tie vaikai nėra kalti. Pavyzdžiui, nė dešimties metų nesulaukęs Vasia turėjo elgetauti stotyje, rūpintis kitais savo šeimos nariais. Bet juk jis visiškai dėl to nekaltas. Kodėl vaikas turi kentėti dėl savo tėvų gyvenimo būdo ir pasirinkimų – nedarbo, alkoholizmo. Atrodo, lyg kartais vaikai turi taisyti savo tėvų padarytas klaidas. Žinoma, galbūt šitas pavyzdys vėlgi yra ne pats tinkamiausias apibūdinti įprastų šeimų problemas, kylančias tarp kartų, tačiau yra tikrai daug šeimų, kur vaikas gimsta neplanuotai ir dėl to nėra mylimas, arba, asocialiose šeimose, vaikai gimdomi dėl papildomų pašalpų tėvams. Kaip tokie vaikai gali gerai sutarti su savo tėvais? Kaip jie gali mokėti mylėti, jei patys nėra mylimi? Kodėl materialiniai poreikiai ima viršų prieš žmogiškuosius? Yra, žinoma, ir paprastesnių pavyzdžių, kada vaikams tenka atsakyti už savo tėvų veiksmus – kai vaikas negali bendrauti su kitu vaiku, nes jų tėvai pykstasi, ar panašiai. Kuo kaltas vaikas? Kodėl jis kenčia dėl ne savo padarytų klaidų? Kas skaudžiausia, kad tokiems tėvams visiškai nėra įdomu, kaip jaučiasi ar ko nori jų vaikas. Aš manau, kad tėvų pareiga yra rūpintis vaiku ir suteikti jam visa, kas geriausia, kartais net atsisakant savų interesų. Kartais mus, paauglius, suerzina tėvų skambučiai aštuntą valandą vakaro kviečiant namo, kai dar nėra sutemę ir norisi pabūti su draugais. Tačiau ar įsijaučiame kada ir į tėvų padėtį? Kaip jaučiasi jie, kai nė nenutuokia, kur yra jų vaikas, su kuo, kada grįš? Vėl grįžtame prie pasitikėjimo vieni kitais stokos, melo. Jei paauglys, paklaustas tėvų kur išeina vėsų šeštadienio vakarą atsakytų, kad eina prie upės su draugais, kurių nežino paauglio tėvai, ar jie jį išleistų? Ar jie juo pasitikėtų? Visi nueina lengviausiu keliu – paauglys pameluoja, o tėvai išleidžia per daug nesigilindami, kas, kaip ir kur. Dažnai jie tik džiaugiasi, kad galės pabūti vieni, ramiai pažiūrėti televizorių. Ir galbūt tai skamba savanaudiškai, tačiau ar nėra tėvų tikslas išleisti į pasaulį kuo geresnį žmogų? Ar tai įmanoma, kai santykiai tarp vaiko ir jo tėvų ar senelių yra grįsti išsisukinėjimais, melu, nepasitikėjimu bei slapukavimu iš abiejų šalių? Jei vaikas bus išmokytas gyventi teisingai, jis niekada neapleis savo tėvų, senelių ar prosenelių – juos globoti, kaip jie globojo jį esant mažam, atrodys labai natūralu.

Apibendrinant, manau, kad problemų – nesusikalbėjimo, vienas kito nesupratimo – nekiltų, jeigu tėvai pasitikėtų savo vaikais, o vaikai – jais, nemeluotų vieni kitiems, o besąlygiškai mylėtų bei gerbtų, ir tėvai būtų suinteresuoti užauginti kuo geresnį žmogų.