Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (147)

"Mano tėvas tiesiog sąlo nuo anūkėlės. Sugalvodavo visokiausių žaidimų. Vienas jo "fokusų" būdavo, kad Eglutė atspėtų, kiek jis turi rankų ir kojų pirštų. Kai Eglutė sakydavo dvidešimt, jis liepdavo skaičiuoti. Juk vienas rankos pirštas buvo nukirstas koncentracijos stovykloje... Jis ir savo skaudžius išgyvenimus sugebėdavo paversti juokais", - pasakojo ponia Gracija.

Bronislava Lugienė, kadaise drabužius siuvusi pačiai Smetonienei Kaune, savo amato įgūdžių neatsisakė ir Klaipėdoje. Pasak jos dukters Gracijos, kai kurios prieškarinės Kauno ponios drabužių siūdintis pas ponią Bronislavą iš laikinosios sostinės atvykdavo ir į Klaipėdą. O ir daugelis klaipėdiečių ponių mynė takus į S. Daukanto 23-iąjį namą.

S. Daukanto 23-ojo namo kaimynų Lugų ir Kirvaičių šeimas siejo ne tik bendra pastogė, bet ir interesų panašumas. Žibutė Kirvaitytė (būsimoji Šilerienė, pirma iš kairės antroje eilėje) ir Gracija Lugaitė (būsimoji Tiškienė, pirmoji iš kairės pirmoje eilėje) lankė gimnastikos treniruotes ir skynė laurus šioje sporto šakoje.

Ponia Bronislava iš kažkur gaudavo žurnalus "Kobieta i žycie", kurie sovietmečiu prilygdavo Paryžiuje leidžiamiems madų žurnalams. Mat bent vienas kitas "Kobieta i žyce" modelis atspindėdavo Europos madų tendencijas. Tad jais domėdavosi Klaipėdos gražuolės ir puošeivos. Tik ne visos tuos žurnalus galėdavo "pasiekti". Juos spaudos kioskininkės laikydavo paslėpusios "tikriems" klientams. Tokia, matyt, būdavo ir ponia Bronislava.

Tad klaipėdietės, norėdamos būti madingos, siūdinosi drabužius pas ponią Bronislavą. Jos klientės daugiausiai būdavo negausių pokarinės Klaipėdos inteligentų žmonos. Tarp jų - ir kompozitoriaus, muzikos mokyklos direktoriaus Jono Karoso sutuoktinė.

Tačiau darbas namie poniai Bronei netrukdydavo rūpintis šeimos gerove. Pusryčiai, pietūs, vakarienė visada ant stalo garuodavo laiku. Panašiai kaip ir kaimynų Kirvaičių šeimoje būdavo stengiamasi, kad prie stalo visi sėstų kartu.

"Mano tėvas iš koncentracijos stovyklos buvo parsivežęs medinę dėžutę, kurioje buvo sudėliotos visos relikvijos. Tarp jų - ir valgomasis šaukštas. Keista, bet tėvelis jokiu būdu jo nenorėjo išsižadėti. Ir stalas privalėjo būti serviruotas tik su tuo tėčiui labai svarbiu šaukštu", - pasakojo ponia Gracija.

Tą patvirtino ir S. Lugo anūkė Eglė Tiškutė-Venckienė: "Jei močiutė senelio šaukštą pamiršdavo padėti, tai jis duodavo pastabą. Ir močiutė, aš ar dar kas nors privalėdavome jį paduoti. Pats jokiu būdu nuo stalo nekildavo. Kai močiutę ištiko insultas ir ji buvo paralyžiuota, mes su mama labai stebėdavomės, kad senelis, pasirodo, vis dėlto sriubos mokėjo išsivirti..."

Spaudos šventes miesto laikraščio žurnalistai ir spaustuvininkai švęsdavo kartu. Iš kairės: "Tarybinės Klaipėdos" darbuotojai Sergejus Šataila, Michailas Krivenka, Jonas Garadauskas, partijos sekretorius Algirdas Vaitiekūnas, laikraščio redaktorius Steponas Žilinskas, "Ryto" spaustuvės darbuotojai Juozas Kirvaitis, Stasys Lugas.

Kulinarinės tradicijos

Šiandieninė jaunųjų klaipėdiečių karta jau turbūt nebegalėtų ir įsivaizduoti, kad namuose mišrainėms virtų morkas, burokus, bulves, kad valandų valandas suktų mėsos vyniotinius ar farširuotų žuvį. Nuėjai į prekybos centrą ir pripirkai, ko reikia kasdieniam ar šventiniam stalui. O pokarinės šeimininkės tokių privilegijų neturėjo. Viską darydavo pačios - ir mėsiškus, ir žuvies patiekalus, ir pyragus kepdavo. Tai labai gerai yra įsiminusi Lugų anūkė Eglė.

"Močiutė Bronislava buvo puiki kulinarė ir konditerė. Labai labai skanūs būdavo jos koldūnai, balandėliai, kotletai, bulviniai blynai. Jos firminiai kepiniai buvo keksas, obuolių pyragas. Pyragus močiutė kepdavo ne tik šventėms, jų būdavo ir kiekvienos dienos meniu. Na, o šventėms močiutė ypač pasistengdavo - prigamindavo įvairių vyniotinių, "pasiskolindavo" maisto receptų ir iš žurnalų "Kobieta i žycie". Senelių namuose maistas visados būdavo šviežias, gaminamas kiekvieną dieną", - prisimena Eglė Tiškutė - Venckienė.

Taigi pagal to meto sąlygas Lugų šeimyna buvo tikras gurmanų klanas, išpaikintas ponios Bronislavos išmonių ir darbštumo.

Namo tuštėjimo metas

Prabėgus porai dešimtmečių S. Daukanto g. 23-iasis namas, pokariu buvęs kupinas beaugančių vaikų klegesio, pamažu ėmė tuštėti - ištekėjusios Kirvaitytės išskrido kurti savo gūžtų, išsikraustė ir "atsipumpuravusi" nuo Lugų Tiškų šeimyna. 1972 m. šis namas buvo rekonstruotas. Po rekonstrukcijos į jį grįžo gyventi tik Kirvaičiai ir Lugai. Kiti kaimynai rinkosi naujos statybos butus.

Ir po rekonstrukcijos, kaip kadaise, Kirvaičių ir Lugų namuose įvairiomis progomis susirinkdavo vaikai su anūkais, o vėliau - jau ir su proanūkiais. Šiandien šio namo antrajame aukšte gyvena tik Kirvaičių anūkas Žilvinas Šileris su šeima. Lugų bute veikia gėlių parduotuvė.

Lugų šeimai nebuvo svetimos iškylos į gamtą. Iš kairės: Gytis Tiškus, Stasys Lugas su anūkėle Eglute, Bronė Lugienė. Ponia balta suknele - Gracija Lugaitė, tuomet jau Tiškienė.

Anonsas

Į "Akvarelių" ciklą sureagavo Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios parapijos senjoras Povilas Pukys, gegužę švęsiantis 85-metį. Jis yra išleidęs knygą "Anuokart prie uosto", kurioje aprašomas gyvenimas prieškarinėje Klaipėdoje. Knygoje - daug autentiškų detalių: paskutinė istorijos pamoka Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kaip į Klaipėdą atplaukė vokiečių laivai "Tannenberg" ir "Preussen", kaip mėtydami rankas į viršų ir šaukdami "Heil, Hitler" pradėjo vienytis vietiniai ir atvykėliai. Kas P. Pukiui brangu praeities ir šiandienos Klaipėdoje, skaitykite kitoje dalyje.