Čia gimiau ir užaugau. Iš gimtojo miesto ilgesniam laikui buvau išvykęs, kai studijavau Vilniuje. Buvau susižavėjęs senąja to miesto architektūra, aktyviu kultūriniu gyvenimu, tačiau širdimi likau Klaipėdoje. Pasiilgdavau pajūrio gamtovaizdžių, nuostabių erdvių, kurias galima išvysti Kuršių nerijoje ar pamaryje. Dar tada supratau, kad galėčiau gyventi tik mieste prie jūros, kur gali mėgautis gamtos dovanota prabanga.
Kaip atrodo uostamiestis žvelgiant kraštovaizdžio architekto akimis?
Klaipėda man atrodo kaip neišnaudotų galimybių miestas. Daugelio Europos miestų negalėtume įsivaizduoti be nuostabių parkų, jaukių skverų, gyvybingų visuomeninių erdvių ar gražiai sutvarkytų gyvenamųjų namų kiemų. Klaipėdoje nėra klasikinių parkų, nėra kraštovaizdžio architektūros kūrinių, sukurtų vadovaujantis aukštos gyvenimo kokybės principais.
Kas teikia optimizmo?
Klaipėdos universitete įsteigtas Jūrinio kraštovaizdžio mokslo institutas, įkurta pirmoji Lietuvoje Kraštovaizdžio architektūros ir aplinkos planavimo katedra. Tai svarbus žingsnis, siekiant tarptautinių kraštovaizdžio architektūros organizacijų pripažinimo. Šiuo metu Klaipėdos universitete studijuoja daug talentingų ir darbščių studentų, tad esu įsitikinęs, jog ateityje jie taps puikiais profesionalais ir prisidės prie miesto planavimo ir puoselėjimo.
Ką ir kaip keistumėte mūsų mieste?
Miesto kūrime daugiau turėtų dalyvauti patys gyventojai, o ne vien tik investuotojai, valdininkai ir architektai. Dažnai nutinka, kad projektai vykdomi prieš gyventojų valią. Reikia dar daug pastangų, kad taptume atvira visuomene. Norėtųsi, kad atsirastų miesto želdynų skyrius. Pavyzdžiui, Miuncheno miesto plėtros departamente Želdynų skyrius yra trečias pagal svarbą ir darbuotojų skaičių, todėl nenuostabu, kad mieste yra apie šimtus parkų.
Ar iš tiesų klaipėdiečiai išsiskiria laisva dvasia?
Jie, manau, yra atviresni naujoms idėjoms. Tačiau jeigu lygintume save su labiausiai išsivysčiusių šalių miestų gyventojais, būtų akivaizdu, kad tolerancijos ir vienas kito supratimo dar stokojame.
Ką laikote didžiausiu skauduliu?
Man, kaip architektui, labiausiai tenka apgailestauti dėl miesto planavimo klaidų. Prieš septynerius metus Lietuvoje lankėsi profesorė Anne Power iš Londono. Ji pastebėjo, kad Lietuvos miestų plėtros klaidos skaudžiai atsilieps ateityje. Beveik nekontroliuojama, stichiška miesto ir jo priemiesčių plėtra kelia ne tik urbanistinių, bet ir ekonominių, socialinių, ekologijos bei kultūros problemų. Didžiausia jų laikau žmonių susvetimėjimą ir bendruomeniškumo praradimą. Turime kurti stiprias bendruomenes, jaučiančias atsakomybę už savo aplinką. Esu įsitikinęs, jog miestą reikia plėtoti kompaktiškai, nesiplėsti rekreacinių teritorijų sąskaita. Tai svarbu ne tik Klaipėdai, bet ir visam Lietuvos pajūriui.
Kas gero mieste galėtų atsirasti be didelių išlaidų?
Menininkai ir be didelių pinigų gali suaktyvinti miesto gyvenimą. Žinia, daug talentingų menininkų išvyko į užsienį, bet jeigu jiems būtų sudarytos palankesnės sąlygos sugrįžti ar bent jau pristatyti čia meninius projektus, Klaipėda atrodytų daug gyvesnė. Norėtųsi ir aktyvesnio jaunosios menininkų kartos dalyvavimo miesto kultūriniame gyvenime. Sovietmečiu vyko skulptorių simpoziumai, kurių metu buvo sukurtas Skulptūrų parkas. Šiandien menininkai galėtų sukurti įvairių kūrinių apleistam poilsio parkui prie universiteto miestelio. Prisijungtų ir kolegos iš užsienio.
Kokių perspektyvų turi Klaipėda?
Mano akimis - tai labai perspektyvus miestas. Įgyvendinus Klaipėdos universiteto miestelio projektą, aukštoji mokykla įgaus Vakarų Europos universitetams būdingus bruožus. Tačiau jei norime, kad gyventojai gerai vertintų savo miestą, pirmiausia reikia atsigręžti į atskirą žmogų, kuriam šiandien yra sunku, ir jam padėti. Turėtų rastis tarpusavio supratimas ir palaikymas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą