Dailininkė Augustė Santockytė apie tapybą: "Reikia laiko, užsispyrimo ir vienatvės"

Buvai nominuota "Švyturio Klaipėdos ateities stipendijai". Kaip manai, kodėl?

Mane pakvietė Rūta Jakštonienė, mano mokytoja iš dailės akademijos, dėsčiusi meno istoriją. Sako: "Nori aš tave užrašysiu, esi parodų surengusi, dalyvavus konkursuose, laimėjus, pirmyn." Sutikau. Aš net pati nežinojau, kad tokie dalykai vyksta. Sužinojau tik dvi dienas iki pabaigos, kad esu nominuota.

Kodėl pasirinkai tapybą?

Aš visiškai nemėgau meno ir tapybos. Pradėjau tapyti nuo 9 klasės. Tiesiog užsimaniau tapyti per vieną naktį. Anksčiau menininkai atrodė keistuoliai, neproduktyvius dalykus darantys žmonės. Reikia laiko, užsispyrimo ir vienatvės.

Mano paauglystė buvo vienumoj su tapyba, kai draugai ėjo į barus, Augustė ėjo tapyti. Ir aš jausdavausi gerai. Man sunku kurti tarp žmonių, turiu viena tai daryti.

Egzistuoja stereotipas, kad, būdami palaužti ar nelaimingi, menininkai nutapo geriausius paveikslus. Ar tai tiesa?

Manau, kad tame yra labai daug tiesos. Kai esi, pavyzdžiui, laimingas, atrodo, visko tiek daug, kažką darai, norisi bėgti į lauką, o didesnė koncentracija ateina tada, kai esi liūdnas. Liūdesys labai apramina, bent jau mane.

FORMATAS. Augustei patinka mažas tapybos formatas - vos 10x10 cm drobės.

Būna tokių situacijų, kai pats gyvenimas suteikia tokią nuotaiką, kad galėtum kažką sukurti. Bet laimingi įvykiai irgi įkvepia, bet tada gėles paišai. Šiaip reikia sukrėtimo, stipraus įvykio, netekties, kad galėtum kažką sukurti. Pyktis, nerimas... Išreiški save ir pasidaro lengviau.

Kodėl tapai būtent hiperrealistiniu stiliumi?

Iš nuotraukų tapau tada, kai reikia užsakymui. Dažniausiai panaudoju detales iš natūros. Daug kas klausia, kam tapau realizmą ir kam to reikia. Tapyba man yra kaip meditacija. Smulkių detalių kūrimas yra atpalaiduojantis procesas.

Tavo "Instagram" paskyroje parašyta: "Architect of my own destruction". Ką tai reiškia?

Esu baigusi architektūros studijas. Atrodo, kad esu visiškai subyrėjęs žmogus ir ta tapyba bando mane suklijuoti. Kartais atrodo, kad iš proto kraustaisi, nes vienu momentu verkiu, kitu - džiaugiuosi. Ir net nebesupranti jau, kas besi. Todėl tai ir reiškia - savęs išbyrėjimas ir bandymas suklijuoti.

Kaip atsiranda idėjos?

Įkvėpimas ateina iš detalių. Aš koncentruoju savo kūrybą į žmogaus kūno detales. Man tai svarbu ir aktualu. Erotinės temos dabar labai aktualios. Tiesa, kai aš kėliau savo darbus į socialines platformas, man liepė išimti visas erotines temas. Nes "Facebook" ir "Instagram" jas tiesiog blokuoja. Nesuprantu, kodėl.

Žmogaus kūnas yra natūralus gamtos derinys, kodėl jį reikia slėpti?

Kaip sakė Dambrauskas: "Vaikai užaugs nežinodami, kaip atrodo moters spenelis."

Kiek laiko užtrunka nutapyti vieną paveikslą?

Priklauso nuo dydžio. Jeigu 10x10 cm - dvi dienas, jeigu 40x50 cm - pusantro arba net du mėnesius. Daug laiko "suėda" džiovinimas, sekantis sluoksnis, lakavimas. Labai mėgstu mažus formatus. Esu mažų formatų ant drobės tapytoja.

Planuoju surengti personalinę parodą iš 200 mažų paveiksliukų (10x10 cm) pavadinimu "#mažatapyba".

Koks yra mėgstamiausias tavo sukurtas paveikslas?

Sunku išsirinkti, turiu dar apie 150 nepabaigtų darbų. Bet yra vienas - "Laisvė". Kai mirė mano senelis, tada ir nutapiau tą paveikslą. Jame nutrūksta virvė, kuri paleidžia sielą. Buvo kiek kraupu. Kai mirė senelis, į langus pradėjo trankytis paukščiai, vienas kažkokiu būdu atsirado koridoriuje, kur nebuvo langų.

ISTORIJA. Paveikslas su į laisvę ištrūkstančiu paukšteliu gimė mirus seneliui.

Mano tėtis jį pagavo, paglostė, o kai paukščiukas išskrido - paliko ant senelio batų plunksną.

Todėl pavaizdavau tą koloną kaip žemiškąjį simbolį, paukštį kaip sielos simbolį, o virvę - kaip nutraukimą.

Ar bandai paveiksle perteikti kokią nors žinią?

Visada. Dažniausiai juos skiriu konkretiems žmonėms, bet jie to nežino ir aš jiems to nepasakysiu. Kartais kreipiuosi į visuomenę, prieštarauju, nes, kai supyksti, ne visada gali tai pasakyti, geriau pats sau išsilieji.

Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be kūrybos?

Gyvenime labai kažko trūktų. Kai vieną dieną netapau, rankos automatiškai pradeda iš servetėlių daryti origamius arba paplūdimyje smėlio pilį statyti. Kai studijavau architektūrą, beveik neturėjau laiko tapyti, ten nebuvo saviraiškos, dariau daugiau tą, ką pasakė.

Nenoriu, kad man nurodinėtų, kaip man tapyti. Suprantu, kai moko technikos, bet, pavyzdžiui, kai bando pakeisti savo mintis ir stilistiką, tas man nepatinka.

Ar tapyba tavo pragyvenimo šaltinis?

Taip. Ruošiuosi parodoms, išparduodu. Gaunu užsakymų. Dabar turiu užsakymų metams į priekį. Kartais net tenka atsisakyti.

Planuoji studijuoti Florencijoje?

Aš ruošiausi, bet karantinas sutrukdė. Tai 6 savaičių kursai. Visa ta programa susideda iš piešimo, tapybos, meno istorijos. Negana to, norisi nuvažiuoti ir į meno sostinę, pasižvalgyti.

Liepos mėnesį įstojau į Dailininkų sąjungą. Taip man atsiveria lengvesni keliai, simpoziumai, finansavimai. Manau, kad atsiras stipendijos galimybė. Malonu, kai esi kažkokioje terpėje, kai tampi bendraminčių dalimi.

Plaukti pasroviui ar planuotis kiekvieną etapą?

Išlipti į krantą ir žiūrėti, kaip kiti plaukia. Stebėti. Daryti taip, kaip jautiesi. Kartais pasroviui, kartais ir prieš srovę. Nes jeigu plauksi tik prieš srovę - pajausi įtampą. Kartais reikia atsipalaiduoti ir pasileisti, kur tave neša, o jeigu jauti, kad reikia užsikabinti už šakos, reikia pasistengti. Reikia išlaikyti balansą.