Dirigentas Dainius Pavilionis - iš kamufliažo į fraką

Tarp Vilniaus ir Klaipėdos

Dirigentas D.Pavilionis su šeima gyvena Vilniuje, bet dirba Klaipėdoje.

„Iš tikrųjų keista, kai žmogus gyvena Vilniuje, o vyriausiuoju dirigentu dirba Klaipėdoje. Aišku, aš ir Vilniuje turiu darbų. Jeigu kokie pažįstami paklausia, kur aš dažniausiai būnu, atsakau, kad ties Kaunu, nes labai dažnai važiuoju pro šį miestą. Ypač Lenkijoje žiniasklaida manęs dažnai teiraujasi: „Dainiau, kur tu gyveni“? Tai aš sakau, kad gyvenu Vilniuje, o menu užsiimu Lenkijoje arba Klaipėdoje, nes jau trečius metus Klaipėdos muzikiniame teatre esu vyr. dirigentas, bet prieš tai labai daug diriguodavau Lenkijoje su simfoniniais orkestrais, dabar šiek tiek mažiau ten važinėju, bet vis tiek turiu gana daug užsakymų. Buvo nemažai pasiūlymų pasilikti Lenkijoje, bet aš kol kas dar neišduodu savo valstybės. Vienas sportininkas yra labai gerai pasakęs: reikia dirbti ne ten, kur tu nori, bet kur tavęs nori. Tai yra labai geras pasakymas. Taip, aš noriu Vilniuje gyventi, aš pasistačiau namą prie Vilniaus, čia aš užaugau ir subrendau kaip muzikas, bet kažkodėl turiu važinėti dirbti kitur. Tai aktualu kalbant ne tik apie menininkus, bet ir apie visų mokslo šakų atstovus. Blogai, kad išvažiuoja mūsų talentai, visi mūsų geriausi žmonės palieka šalį, kad žmonėms nesudaromos sąlygos dirbti, kad jie paprasčiausiai jaučiasi nereikalingi. Lygiai taip pat aš negaliu atsakyti, kodėl gyvendamas Vilniuje aš esu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas ir pastoviai diriguoju simfoninės muzikos koncertus Lenkijoje“, - svarsto D.Pavilionis.

Beje, susitikus su dirigentu pirmiausiai paperka jo gražus suvalkietiškas akcentas, kurio jis net nesistengia slėpti: „Tai yra mūsų palikimas, kurio nereikia gėdytis. Tai tas pats, kas išsižadėti savo tėvo ir motinos. Smagu, kad aš, iš Marijampolės išvažiavęs prieš dvidešimt vienus metus, to dar nepraradau“, - džiaugiasi Suvalkijoje augęs D.Pavilionis.

Reikia kultūrinti žmones

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jis parengė premjerą - tai Gaetano Donicečio komiška opera „Meilės eliksyras“.

„Klaipėdoje vos ne pirmą kartą statoma italų opera originalo kalba, dėl to visi labai krykštauja, kas čia bus toliau, ko čia Pavilionis prisigalvoja, kad ne lietuviškai, o itališkai. Bet kiek aš važinėju po svečias šalis, visur periferiniuose teatruose ar mažesniuose miestuose italų opera skamba originalo kalba. Tai aš nusprendžiau spektaklį statyti būtent originalo kalba. Netikiu, kad Klaipėda to nesuprastų arba kad tai bus nepatrauklu. Reikia kultūrinti žmones, reikia juos auginti, duoti jiems gerus produktus, o ne kažkokį prastą maistą greito maitinimosi restorane. Klaipėdoje, kur aš jau esu treti metai, tai yra trečioji man premjera: pirmoji buvo Džakomo Pučinio (Giacomo Puccini) „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“, labai gerai išėjo ir visi liko patenkinti. Pernai su režisieriumi Kęstučiu Jakštu pastatėme „Velnio nuotaką“, per metus turėjome dvidešimt anšlaginių spektaklių, nors visi sakė, kad tai jau išsemta tema. Ir dabar vėl lipu ant peilio ašmenų su itališka muzika“, - šypsosi dirigentas.

D.Pavilionis likimui jaučiasi dėkingas, kad rudenį jam patikėta diriguoti (kartu su Martynu Staškumi) Dž.Verdžio operą „Ernani“: „Galbūt tai viena iš mano gyvenimo svajonių, nes nacionalinė opera yra nacionalinė, ir tikrai seniai laukiau tokio pakvietimo. Ir labai dėkui Dievuliui, kad tai įvyko. Manau, kad tas spektaklis bus labai geras, nes scenografiškai jis bus puikiai pastatytas - toks brangus, vaizdingas spektaklis. Jį labai retai kas stato, nes tai sunki muzika, labai plačios dainininkų partijos ir choras turi būti didelis - itin sudėtingas spektaklis, todėl smagu, kad pagaliau jį stato“, - sako dirigentas.

Tikrų tikriausias karininkas

Dainius prasitaria, kad jeigu nebūtų nuėjęs dirigento keliu, greičiausiai būtų pasukęs į profesionalųjį sportą, nes yra išbandęs įvairiausias sporto šakas.

„Vaikystėje aš buvau pianistas, važinėjantis po koncertus, esu tapęs ir Balio Dvariono konkurso laureatu. Bet paskui nuėjau mokytis chorvedybos Kaune. Ten pasitempiau rankų sausgysles, o tai pianistui yra didelis minusas. Be to, jau buvo per vėlu daryti pianisto karjerą, todėl aš nuėjau tėčio keliais - jis yra chorvedys, po šiai dienai turintis mišrų „Šešupės“ chorą. Bet aš visada norėjau orkestro, norėjau didelių operų, simfonijos, man niekada kamerinė chorinė muzika nebuvo prie širdies. Tai supratau dar besimokydamas Kauno J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, todėl atvažiavau į Vilnių ir įstojau į chorinį dirigavimą. Taip žingsnelis po žingsnelio pasiekiau savo tikslą“, - pasakoja dirigentas.

D.Pavilionis yra maestro Juozo Domarko ugdytinis. „Labai geras pedagogas, labai geras žmogus, mes iki šiol esame artimi. Tai yra mokykla, kuri jau baigia išnykti - senoji rusų dirigavimo mokykla. Mes esame likę tokie keli egzemplioriai, dėstome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirigavimą, perduodame savo žinias studentams“.

Be to, D.Pavilionis yra Lietuvos kariuomenės orkestro antrasis dirigentas. „Aš baigiau Karo akademiją. Tai visai kitas gyvenimas. Man pirmiausiai pasiūlė ateiti dirbti į Kariuomenės orkestrą dirigentu. Tai šiek tiek kita sistema, todėl, kad ateičiau dirbti, aš turėjau tapti leitenantu. Taip atsidūriau Rukloje, baigiau vadų kursus. Aišku, visko ten buvo, per tą laiką netekau 14 kilogramų, buvau labai gražus ir lieknas. (Šypsosi.) Nes aš dar savaitgaliais važiuodavau kur nors diriguoti - mane išleisdavo, aš buvau toks šiek tiek rafinuotas, kaip jie sakydavo: „Ai, tai tu čia stipriai pateptas“, nes aš penktadieniais iš kamufliažo tiesiai įšokdavau į fraką ir išskubėdavau kur nors koncertuoti - ar pas maestro Gintarą Rinkevičių, dar tada dieninius koncertus diriguodavau, ar važiuodavau dirbti į Lenkiją, ar į Klaipėdą“, - pasakoja dirigentas ir prisipažįsta ten praėjęs didžiulę gyvenimo mokyklą.

Auksinių rankų vyras

„Atvirai sakant, aš retai būnu namie. Jei dirbi dirigentu, negali sėdėti vienoje vietoje“, - sako D.Pavilionis, su žmona Jolanta, kuri yra pradinių klasių mokytoja, auginantis ketverių metų dukrelę Auksę.

Užtat pats savo rankomis jis pastatė šeimai namą. Nors tuo metu būtų įstengęs nusipirkti butą, bet paprasčiausiai nenorėjęs lįsti į didžiules paskolas ir gyventi susispaudęs kokiame nors gyvenamųjų namų kvartale. „Nusprendėme, kad neinvestuosime savo uždirbtų pinigų į kažkokį butą, ir pradėjome namo statybas. Tėvai buvo įsitikinę, kad aš nepabaigsiu statybų, ir iš pradžių tarp mūsų buvo didelė įtampa, nes jiems atrodė, kad aš darau didžiausią nesąmonę. Dabar esu labai patenkintas, kad tada taip nusprendžiau. Tada nuomojausi butą Algirdo gatvėje ir išėjau iš Vilniaus į beveik visiškai negyvenamą vietą - įsikūriau vienas ant kalno“, - savo rizikingą sprendimą prisimena dirigentas, kuris dalį statybos darbų atliko savomis rankomis.

Pavadintas labai įdomiu žmogumi, Dainius nusistebi: „Lietuvoje įdomus tas, kurį rodo per televiziją, o televizija parodo tuos, kas išsišoka ar ką nors padaro ne taip - tada tokie žmonės tampa nepaprastai įdomūs. O jeigu žmogus ramiai sėdi ir dirba savo darbą - tai jis paprasčiausiai niekam nėra įdomus. Bet jei dabar išeitų dirigentas į Gedimino prospektą ir kam nors duotų į snukį, tada jis jau pasidarytų labai įdomus. Deja, pas mus jau taip yra“, - apgailestauja jis.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“