Lietuviškam kinui gresia katastrofa

- Dabartinė kino politika skatina koprodukciją, t.y. darbą tarptautiniuose projektuose, kur režisierius gali būti ne lietuvis, dailininkas - ne lietuvis, kompozitorius - ne lietuvis... Koprodukciją su užsieniu skatinanti ir palaikanti tendencija gresia katastrofa mažai tautai, jos nacionaliniam kinui. Taip prarandame nacionalinius projektus, o mūsų pinigai nukeliauja į koprodukcinius, padedančius sukurti filmą vokiečiams, prancūzams, italams. Pavyzdžiui, jau treji metai pati negaliu gauti finansavimo filmui, nes prie mano projekto neprisideda lenkas, vokietis, estas, nes jiems neįdomios nacionalinės temos ir lietuvių tautosaka. Šią tematiką turėtų remti sava valstybė. Sunku įsivaizduoti, bet Lietuva neturi nė vieno animacinio filmo lietuviškos pasakos motyvais. Taip pat labai trūksta lietuviškų vaidybinių filmų vaikams.

- O jūsų filmai? Kad ir „Taip Laima lėmė“?

- Aš kuriu filmus pagal lietuvių sakmes, jas interpretuodama ir pritaikydama animaciniam kinui. Daugelyje šalių tokie nacionaliniai dalykai vaikams yra ugdomieji, pvz., rusų animacija nuo 1946 metų iki dabar yra sukūrusi visą kultūrinį paveldą pasakų motyvais. Deja, mes lietuviškų neturime. Šiemet pateikėme septyniolika projektų, iš jų nė vienas negavo pinigų. Išgirdome komentarų, kad lietuviškos pasakos tekstas yra pasenęs, nešiuolaikiškas, kad jį reikėtų stipriai interpretuoti, pritaikyti šiuolaikiniam žiūrovui, kad tai jau nuobodu. Žodinis tautos paveldas, pasiekęs mus per daugybę šimtų metų, jau yra nebemodernus, todėl nefinansuotinas.

- Kodėl jūs ėmėt kurti filmus etninėmis temomis?

- Bendraudama su žmonėmis autoriniuose vakaruose supratau, kaip trūksta animacijos, kuri priartintų vaikams mūsų tautosaką. Pradėjau lietuviškų sakmių, švenčių, tradicijų ciklą. Pati vaikus auginau ir labai norėjau, kad jie sužinotų, kaip marginami Velykų kiaušiniai, norėjau, kad jie Rumšiškių muziejuje pamatytų tas nuostabias moteris, tautodailininkes, norėjau, kad patirtų, kaip smagu dalyvauti Užgavėnių šventės įvykiuose. Man buvo svarbu, kad vaikai nebūtų kažkur šalia, kad neliktų tik stebėtojai, bet kad ir patys dalyvautų visame kūrybiniame procese. Kai 2004 metais įkūriau studiją „Filmų štrichai“, jos gamybinės patalpos buvo mūsų namuose, todėl mano vaikai matė, kaip gimsta animaciniai filmai, kaip dirba animatoriai, dekoratoriai, kompiuterio dizaineriai.

- Nebe pirmi metai organizuojate kūrybines animacijos dirbtuvėles vaikams. Šiemet jos veikė Nidoje. Kas geriau už jus gali pasakyti, įdomu ar ne lietuviškos pasakos vaikams.

- Niekada nebuvo nė vieno vaiko, kuris nuobodžiautų per užsiėmimus. Lietuvos vaikai yra be galo imlūs, darbštūs ir kūrybingi. Žinau, ką sakau, nes galiu palyginti su kitų šalių vaikais. Buvom Japonijoje, Osakos festivalyje, kur rodėm lietuvių „Animacijos mokyklos“ vaikų sukurtus filmus. Japonai, kaip žinoma, labai daug lėšų skiria vaikų edukacijai, o Lietuvoj vaikai yra palikti savieigai ir saviveiklai, rimto profesionalaus požiūrio į jų ugdymą, auklėjimą orientuojantis į ateitį nėra. Japonai daug pastangų deda vaikų kūrybiškumui lavinti, tačiau vaikų darbuose mes pastebėjome itin ryškų technologijų poveikį. Kai parodėm mūsų vaikų filmus, kai jie pamatė, kaip laisvai ir drąsiai vaikai piešia, kaip lipdo iš plastilino figūras, naudoja įvairias piešimo priemones ir galimybes, nepatikėjo, kad tai jų, o ne suaugusiųjų, išmonė. Supratom, ką turim: kiekvienas mūsų vaikas yra asmenybė. Nedidelė mūsų tauta, mūsų labai mažai, bet kiekvienas iš mūsų yra didelė vertybė. Visuose miesteliuose, kur nuvažiuotum, tūno talentai, tik puoselėk, tik suteik jiems galimybes, ims skleistis kaip žiedai. Stebuklinga tauta. Kiekvienas vaikas Lietuvoje yra svarbus. Svarbu tik, kad jis išmoktų gerbti savo tautą, didžiuotųsi ja, puoselėtų lietuvybę, kad nepamestų orientyrų europiniam lauke. Kad žinotų esąs unikalus ir kad jam nebūtina lietis į Europą išsižiojus, aklai kartojant, kas yra visur, kad jis yra tiek vertas, kiek yra savimi. Todėl man taip svarbu ir lietuvišku paveldu paremti filmai.

- Įsivaizduojat, kokią Lietuvą sukurtų tokie kūrybingi žmonės...

- Bet reikia dirbti šiandien, nes kai gerovė tampa gyvenimo tikslu, dvasinės vertybės šluojamos į pašalius. Kai Kroatijoje, Zagrebe, vyko vienas prestižiškiausių pasaulio animacinių filmų festivalių, su Valentu (Aškiniu - red. past.) nuvežėme filmą „Margučių rytas“ apie Velykas, apie baltų kosmologiją, žinoma, perteiktą animacine kalba. Jis buvo vienintelis animacinėje programoje, skirtas jaunimui ir vaikams. Įsivaizduokit, ateinam į festivalį, kuriame nieko nėra vaikui, vien tik pasaulio kataklizmai, aštrios emocijos, agresija, karai, emigracija, politika, - tai, kam skiriami fondų pinigai. Romantikos - nulis ir aš pasijutau kaip pagonių deivė, išnirusi iš miškų su čiobrelių žolėmis, ąžuolo lapais, šermukšnių karoliais ir su andainykščiais burtais. Po peržiūros atėjo žmonės padėkot, sako, kokie esate laimingi, kad turit tokių filmų ir galit juos parodyti savo vaikams. Aš nesigėdiju, kad esu sentimentali, romantiška, manau, kad reikia gerbti savo jausmus, kaip kokį tylų naminuką, tūnantį tarp seno medžio šaknų.

- Išduokit paslaptį, kur lietuvišką animaciją pamatyt?

- Tradicinis klausimas, kurį man užduoda visur Lietuvoje. Šita krizė labiausiai juntama kaskart, kai rengiame tarptautinį animacinių filmų festivalį „Tindirindis“, pristatantį autorinį pasaulio kiną, pačius geriausius, įdomiausius originalius filmus. Lietuvių filmų programa yra labiausiai trokštama visų kino teatrų ir mes jau kelinti metai susiduriame su tikru jų badu. Kodėl mes didžiuojamės, jei maisto produktai laimi medalius parodose, o kodėl nesigiriam, kad štai lietuvių studentės Ievos Miškinytės animacinis filmas „Tiltas“ tarptautiniame televizinių ir kino filmų festivalyje Kinijoje „Auksinė panda“ laimėjo geriausio studentiško filmo premiją?..

- Kaip jūs manote, kodėl?

- Todėl, kad dabar labai madinga yra lįsti į užpakalį Europai. Visomis įmanomomis priemonėmis. Jei yra šūkis „koprodukcija“, visi metasi į koprodukciją, visai kaip tarybiniais laikais. Tai gresia tikra katastrofa mažai, nedidelius išteklius kinui turinčiai tautai. Tokia politika užkertama galimybė Lietuvos režisieriams likti pagrindiniais filmo režisieriais. Dabar esame laisvi ir patys sau šeimininkai, tačiau patys kertame savo šaknis.

- Teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje veikė jūsų darbų paroda, skirta kūrybinės veiklos 25-mečiui ir 50 metų jubiliejui. Jūsų gyvenimas kine buvo gana sėkmingas, tiesa?

- Iš tikrųjų man labai sekėsi ir aš gana daug nuveikiau net gana sunkiomis sąlygomis, - aišku, ir dėl savo būdo pulti į avantiūristines situacijas, pavyzdžiui, daryti tai, ko niekad nesu dariusi. Nebijau išbandyt savęs, eksperimentuoti, ieškoti iššūkių, tai man labai padeda gyvenime. Likimas taip lėmė, kad galėjau sukurt aštuoniolika įvairių filmų. Iliustruoju knygas, tapau paveikslus, kurių daugelis yra tapę animacinių filmų pagrindu. Anksčiau kasmet sukurdavau po filmą, tačiau dabar jau ketveri metai, kai jaučiuosi visiškoje duobėje. Na, knygą rašau apie animaciją, bet tai ne filmas. Tai prilygsta pensininko prisiminimams, o man norisi dirbti. Nes kol kas galiu.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"