Pora, pralenkusi laiką

Pora, pralenkusi laiką

Šiais metais minint Mikalojaus Konstantinio Čiurlionio mirties 100-ąsias metines, stengiamasi naujai pažvelgti į kompozitoriaus ir dailininko meninį palikimą. VU Lyčių studijų centre surengta konferencija atkreipė dėmesį į dar vieną su šia asmenybe susijusį įspaudą Lietuvos visuomenės gyvenime.

M. K. Čiurlionis ir jo žmona – rašytoja, publicistė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė XX a. pradžioje buvo unikalus vyro ir moters bendradarbiavimo pavyzdys.

Kultūros tyrinėtojai sako, kad šių talentingų žmonių šeimos modelis ir Čiurlionių įtaka vienas kitam verta atskiro tyrinėjimo, o likę meilės laiškai daugeliui kartų liudija, kokie šviesūs gali būti žmonių santykiai.

"Norėčiau pasiųsti Tau šiame laiške visas gražiausias mintis, kurios, kaip pabaidytų žuvėdrų pulkai Jūratei pasirodžius, skraido sidabrinio rytmečio migloje viršum šviesios Baltijos.

Norėčiau apsupti Tave gegužiu, pilnu gėlių kvapo ir tylos, norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių ir bekraščio mano ilgesio.

Norėčiau pakilti į aukščiausias viršūnes, neprieinamas mirtingiesiems ir iš gražiausių žvaigždžių nupinti vainiką Zosei, žmonai mano." 1908-ųjų lapkričio 19-oji.

Tuo metu Peterburge esantis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis taip rašo būsimai žmonai Sofijai, užsimena apie jų pradėtą, bet nebaigtą kurti operą "Jūratė".

M. K. Čiurlionio laiškus Sofijai į knygą surinkęs muzikologas Vytautas Landsbergis apibūdina, kad šie laiškai "ir toliau žėri lyg neatauštantis krateris, kuris mėto ir mėtys į dangų savo nepakartojamą šviesą". Panašūs prisiminimai išlikę ir šeimoje.

"Nežinau, kaip čia pasakius, bet tai, ką mes jaučiam namie, bent aš jaučiau nuo vaikystės, – tai santykis tarp Sofijos ir Konstantino buvo meilės stebuklas", – sako Čiurlionių anūkė Dalia Palukaitienė.

Sutiko pamokyti lietuvių kalbos

Prie Čiurlionių laiškų dar grįšime – nors apskritai jų nėra daug: dviejų žmonių – Sofijos ir Konstantino (šeimoje Čiurlionis buvo vadinamas antruoju vardu) – bendravimas truko mažiau nei ketverius metus.

Nuo tada, kai Vilniuje 1907-ųjų rudenį viename renginyje susitiko tuomet garsėjantis 32-ejų menininkas ir spaudoje dirbusi, visuomeniškai aktyvi, gerai išsilavinusi 21-erių mergina.

Ji sutiko pamokyti jį lietuvių kalbos – M. K. Čiurlionio pagrindinė kalba visą gyvenimą buvo lenkų. Prisimindami tą vakarą abu rašė iš karto supratę, kad jie nesiskirs.

Pamokos, pasivaikščiojimai iki aušros po Vilnių, susirašinėjimas, kai būta skirtinguose miestuose, bendros sužadėtinių atostogos Palangoje – daug kalbėtasi apie kūrybą, lietuvių meno statymą ant kojų, parodų organizavimą, rašyti straipsniai į spaudą, kuriuose atsispindi poros įtaka vienas kitam.

"M. K. Čiurlionis būtų likęs žymiai uždaresnis kūrėjas, jis nebūtų išėjęs į visuomeninę veiklą tokiu mastu, kokiu išėjo, lydimas tame kelyje Sofijos", – vertina Vytauto Didžiojo universiteto docentė dailėtyrininkė Rūta Andriušytė-Žukienė.

"Reikia turėti omenyje ir tai, kad daugelis to meto menininkų laikė save visuomenės šviesuoliais. Iš tiesų, jie tokiais ir buvo. Ir jie tam tikra dalimi skyrė save visuomenei. Bet M. K. Čiurlionis save faktiškai visą atidavė, pavyzdžiui, antrai lietuvių dailės parodai. Kai ją reikėjo pervežti į Kauną 1928 metais, juodu abu tą parodą Kauno mieste, gimnazijos patalpose, įrengė.

Ir taip pat yra labai įdomus atsiminimas – juodu įrengė parodą, abu buvo pavargę, jiems buvo likę šiek tiek laiko, jie nuėjo prie Nemuno, atsisėdo Aleksoto šlaite ir žiūrėjo į Kauno panoramą. Ir kai atėjo laikas keltis ir eiti atidaryti parodos, Mikalojus Konstantinas pasakė: "Aš neisiu", Sofija nustemba: "Kodėl?", ir jis tada atsako, kad visai nenori matyti valdininkų ir su jais kalbėtis", – pasakoja R. Andriušytė-Žukienė.

Išlikę liudijimų, kad M. K. Čiurlionis įtakingiems žmonėms be kita ko turėdavo aiškinti, ir ką norėjo pasakyti savo paveikslais – jų daugelis nesuprasdavo.


Drauge kurtos operos nebaigė

Paklausta, ką būsimai žmonai davė M. K. Čiurlionis, R. Andriušytė-Žukienė sako mananti, kad "jis formavo jos literatūrinį jautrumą – simbolių kalbą, vizijų pasaulį, nes pati Sofija, būdama žemaitiškos kilmės, palyginus su juo, buvo daug tiesesnio būdo".

R. Andriušytės-Žukienės teigimu, vienas iš svarbiausių žinomų bendrų Čiurlionių darbų – "Rūtos" draugijos teatro uždanga, kartu tapyta 1908 metais. Sofija padėjo piešti tautinius tulpių ornamentus šios sceninės užuolaidos pakraščiuose.

Drauge rengta kritinių apybraižų knyga "Lietuvoje", smagus kartu vienam draugui rašytas eiliuotas laiškas. Pora turėjo planų sukurti pirmą lietuvišką operą "Jūratė". Meno tyrinėtoja priduria, kad yra išlikę M. K. Čiurlionio eskizų, kaip turėjo atrodyti operos scena, Sofijos darbas buvo kurti libretą. Opera, deja, nebuvo baigta.

Išskirtinė šeima

Poros gyvenimas greitai po vestuvių 1909 metais tapo sudėtingas. M. K. Čiurlionis vėl išvyko į Peterburgą – ten tikėjosi būti labiau įvertintas, lengviau patenkinti materialius šeimos poreikius. Ten pradėjo reikštis liga.

Sofija, laukdamasi jų dukros Danutės, turėjo rūpintis ir vyru iki pat jo mirties 1911-aisiais, tikėjosi iš medikų gerų žinių.

Čiurlionių gyvenimo istorijos tyrinėtojai sako, kad apskritai žmonai teko didesnė buities, realybės našta – nors lyginant su kitomis poromis XX a. pradžioje, ši šeima vadinta išskirtine, kai ir moteris, ir vyras buvo labai išsilavinę, lygūs kūrybos darbe.

Iki tol moterys dažniau buvo globojamos vyrų ir neįtraukiamos į visuomeninius reikalus, arba, sujungus gyvenimus su vyru, joms tekdavo tik buitis.

Buvo atvejų, kai vienos moterys romantizuojamos, su kitomis gyvenama: tarkime, tyrinėtojams žinoma, kad Vydūnas turėjo vadinamąją dvasinę žmoną – lietuvę ir oficialią žmoną – vokietę.

Nusilenkė vienas kito talentui

Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje, skirtoje Čiurlioniams, semiotikos studentas, magistrantas Alius Avčininkas savo pranešime sakė, kad ši pora pralenkė laiką.

Žmonės, būdami kartu, sugebėjo nusilenkti vienas kito talentui ir asmenybei, juos siejo ne tik meilė ar visuomeninė veikla, bet ir kūrybinis pradas.

"Buvo dviejų sielų troškulys ir alkis vienas kito. Kiek žinoma, M. K. Čiurlionis prieš tai mylėjo kitas moteris, ir S. Čiurlionienė buvo prieš tai susižadėjusi. Vadinasi, trūko kažko daugiau nei tik meilės, būti kartu, kurti šeimą kaip tokį darinį, kad tu mane myli, aš tave myliu", – įsitikinęs A. Avčininkas.

"Manau, kad suartėjimas, prisilietimas prie nežemiško, kas negali realiai įvykti, įvyko, bet tai, aišku, turėjo tragiškai pasibaigti. Tas toks nežemiškas dalykas iš tiesų primena literatūrą", – sako pašnekovas, paklaustas, ar galima sakyti, kad Čiurlionių meilės istorija, kuri buvo reali, panaši į garsiausius literatūrinius siužetus.

Dar A. Avčininkas, semiotikos studentas, apgailestauja, kad Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kūryba Lietuvoje per menkai žinoma, esą neužtenka šią moterį vadinti dramaturge, pedagoge, vertėtų iš naujo atrasti jos literatūrinius tekstus.


Įkūrė namus neturtingoms mergaitėms

Svarbi ir su M. K. Čiurlioniu nesusijusi jo žmonos visuomeninė veikla. S. Čiurlionienė buvo aktyvi moterų judėjimo dalyvė. Kaune buvo įkūrusi vienos tarptautinės organizacijos padalinį, namus neturtingoms mergaitėms. Tai buvo būdas jas apsaugoti nuo prostitucijos. Viešųjų namų uždarymo klausimą ji kėlė 1929–1937-aisiais būdama Lietuvos atstove Tautų sąjungoje.

Bet grįžkime prie meilės temos.

"Zose, kokia tu kilni, kokia be galo gera. Gavau tavo laišką, rašytą šeštadienį, sekmadienį ir pirmadienį. Na ir neliūdžiu, ir nesisieloju, tik džiaugiuosi be galo, kad tu esi mano vienintelė, kurios aš nuo vaikystės ilgėjausi ir galvojau, ir sapnavau, ir svajojau, ir su kuria dabar jau eisime drauge su šypsena lūpose lyg ir keliais akmenuotais, lyg ir pievomis žydinčiomis. Nebijau gyvenimo, nesibijau dėl mūsų, bendrai užstosime ir palaikysime kits kitą, dirbsime tikėdami geresne žmonijos ateitimi, tikėdami savimi, kad pridėsime nors po vieną plytelę prie rūmo, šimtais amžių statomo."

Tai – dar viena ištrauka iš M. K. Čiurlionio laiško Sofijai. Pasirodo, šie tekstai ir amžininkų laiškai, prisiminimai yra pagrindinis svarstymų apie garsią porą šaltinis ir jos palikuonims.

Čiurlionių anūkės Dalios Palukaitienės ir proanūkio Džiugo Palukaičio paklausėme, ką jie namuose kalba apie Sofiją ir Konstantiną, jų charakterius, sugyvenimą kartu žemiškame, ne minčių lygmenyje ir tada, kai pora laiškų nerašė.

"Močiutė nedaug pasakodavo, nes jai visą gyvenimą buvo sunku prisiminti, o mama tėvo neprisimena – jai buvo 10 mėnesių, kai jis mirė", – sako D. Palukaitienė.

"Mes ir patys semiamės žinių iš tų pačių tekstų, kuriuos skaito ir mokslininkai. Gali skirtis tik interpretacijos. Nes tų pačių tekstų skaitytojai vieni vieną dalyką pabrėžia, kiti – kitą", – teigia Dž. Palukaitis.

Sofija savo laiškus sudegino

Gaila, bet skaitytojams yra išlikę tik Konstantino laiškai. Juose skaitome, kad jis reaguoja į Sofijos laiškuose perskaitytas mintis, giria mylimosios stilių. Tačiau Sofija savo laiškus vyrui sudegino – vėliau jos dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė galėjo paviešinti tik tai, ką rašė tėvas.

"Močiutė pasakė labai paprastai – jo nebėra, o tie laiškai buvo skirti jam", – prisimena Čiurlionių anūkė.

"Aš iš savo pusės labai suprantu tokį poelgį. Tik kitas dalykas, kad ji nesiryžo sunaikinti Konstantino laiškų, kuriuos turėjo. Turbūt jautė, kad į tuos laiškus turi teisę ir tauta, nes jis turėjo jau lyg tai tokį tautos genijaus statusą", – svarsto Čiurlionių proanūkis.

"Ji buvo atrinkusi kažkiek laiškų – tokius, kur labai aiškiai apie kūrybą rašė, kažkokius reikalus. Laiškus buvo atrinkusi knygai apie muziką ir dailę.

Tuos 47 našlavimo metus ji neskaitydavo laiškų, neliesdavo. Ir dabar, kai reikėjo atrinkti, išversti ir atiduoti knygos leidybai, pasiėmė juos skaityti, labai sunkiai išgyveno, ir to darbo nebaigė, po dviejų infarktų mirė.

Mes taip ir nežinom, ar čia tie laiškai pribaigė, ar taip... Nes be galo intensyviai dirbo paskutiniais gyvenimo metais, labai įdomią žemaitišką poemą rašė, kuri irgi liko nebaigta", – pasakoja D. Palukaitienė.

Vertindami garsios poros gyvenimą kartu, pašnekovai sako, kad ne tik XX a. pradžioje, bet ir šiais laikais įkvepia tokia meilė ir bendradarbiavimas, pastangos kurti kartu ir daug dirbti dėl Lietuvos.

Pasakojimas transliuotas Lietuvos radijo laidoje "Ryto garsai".

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder