Per riaušes prie Seimo sužalotas J.Šidlionokas: Tapau riaušininku, nes ieškojau sušaudžiusio mane

Per riaušes prie Seimo sužalotas J.Šidlionokas: Tapau riaušininku, nes ieškojau sušaudžiusio mane

„Respublika“ tęsia rašinių ciklą apie 2009 m. sausio 16-osios mitingo, pasibaigusio riaušėmis, pasekmes. Teistumas, suluošinta sveikata, prarastas darbas, užgriuvusios skolos ir antstoliai - tokią kainą sumokėjo vilnietis Jurijus Šidlionokas.

Šiandien kukliame sostinės Žirmūnų rajono daugiabutyje gyvenantis J.Šidlionokas labiausiai laukia gegužės, kai jam, staiga tapusiam riaušininku, baigsis teismo skirti laisvės apribojimai ir vyras galės emigruoti.

Dar jis laukia ir advokatų rengiamo skundo, kuriuo kels Lietuvai bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme. Neradęs teisingumo savo šalyje, ieškos Strasbūre.

Minią erzino seimūnai

O žvarbų 2009-ųjų sausio 16-osios penktadienį Jurijui buvo poilsio diena. Statybines medžiagas gabenančioje Vokietijos firmoje vairuotoju dirbęs ir neblogai uždirbdavęs vilnietis tradiciškai išsiruošė į netoliese esantį Kalvarijų turgų. Ėjo pirkti daržovių, o rado tuščius prekystalius.

Keli prekeiviai paaiškino, kad visi kiti nuskubėję į mitingą prie Seimo. Keiksnos valdžią, protestuos prieš premjero Andriaus Kubiliaus naktinę mokesčių reformą.

„Ir aš nutariau nueiti, pasižiūrėti, ką žmonės kalba, kaip reaguoja į tai, kas vyksta valstybėje, tad vidurdienį atsidūriau prie Seimo, - „Respublikai“ pasakojo J.Šidlionokas. - Aikštėje stovėjo profsąjungos, kažkas kalbėjo, kažkas siūlė eiti prie Vyriausybės. Žmonių buvo daug, bet visi kažko laukė tarsi be jokio tikslo. Buvo labai šalta, visi vaikštinėjo iš kampo į kampą - galėjai prieiti net prie pat Seimo durų. Kartais minioje pasigirsdavo šūksniai „Vagys, vagys!“, kartais publika reikalavo, kad išeitų su ja pasikalbėti Kubilius arba Valinskas“.

Jei ne pirmosios sniego gniūžtės į Seimo langus, šaltyje tirtanti minia gal būtų netrukus ir ištirpusi. Gniūžtes vijosi kiaušiniai ir pirmieji akmenys. J.Šidlionokas pasakojo, kad kai pro Seimo salės langų žaliuzių kampus pasirodė keli parlamentarai, kurie ėmė minią fotografuoti telefonais, rodyti nepadorius gestus bei pirštų kombinacijas, primenančias kalėjimo grotas, į tą pusę akmenų pasipylė daugiau.

„Žmonės stovėjo tikrai ramiai, net kalbėjosi, diskutavo su policininkais. Dar keliolika minučių tos ramybės ir visi būtų išsivaikščioję, - prisiminė Jurijus. - Bet tie už langų buvę Seimo nariai ar jų padėjėjai iš šąlančiųjų lauke kone atvirai juokėsi, badė pirštais. Lauke pyktis staiga ėmė didėti, prie minios priėjo Artūras Zuokas ir iškart gavo kiaušiniu į galvą. Tokie veikėjai publiką tik dar labiau išerzino, nes žmonės laukė normalių parlamentarų, o ne teistų“.

Užstojo mušamą vaikiną

Gniūžtės, kiaušiniai, akmenys pasipylė ir į duris saugojusius policininkus. Paprastus patrulius, be šalmų, skydų, šautuvų. Pasigirdo ir raginimai veržtis į vidų, tačiau kurstytojų norai greitai atšalo pamačius, kad Seimo vestibiulyje - kelios dešimtys riaušių policininkų juodomis uniformomis.

Netrukus jų vora atsidūrė tiesiai prieš pykstančius žmones. Į juos lėkė akmenys, raudonų dūmų užtaisas, keli jaunuoliai išdrįso malšinti riaušes išmokytus Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus pulti su pagaliais rankose. Atsakas dujomis buvo greitas, pasigirdo ir pirmieji šūviai.

J.Šidlionokas „Respublikai“ perdavė, jo teigimu, Valstybės saugumo departamento seklio filmuotą medžiagą, kuria remiantis vilnietis buvo nuteistas kaip riaušininkas pusantrų metų laisvės atėmimo lygtinai.

Žiūrint šį „filmą“ mūsų pašnekovas išties matomas prie Seimo durų, tačiau jis elgiasi ramiai, rankose neturėjo jokių daiktų, nesvaidė į pareigūnus ar langus akmenų. Stebino tik saugumiečio sugebėjimas filmuoti: padriki kadrai, dažnai įamžintos tik žmonių nugaros, kojos, o gavęs dujų porciją pats seklys su įjungta kamera net pabėga iš savo posto į tolimiausią Nepriklausomybės aikštės kampą.

„Tie riaušių malšinimo policininkai žmones be jokio perspėjimo atsitraukti puolė niršdami - purškė dujas, mėtė jų užtaisus net į senukus, paauglius, kurie tikrai nebuvo pavojingi, - sakė J.Šidlionokas. - Aš jau ketinau eiti iš mitingo, nes ta aplinka man nepatiko. Bet staiga tie su juodais šalmais irgi pajudėjo. Kadangi elgiausi ramiai, jie mane aplenkė, atsidūriau už jų nugarų. Mačiau, kaip policija šaudo tiesiai į žmones, ir net amą praradau.

Net du policininkai vaiką nupurškė dujomis, pastvėrė už striukės, įsitempė į savo būrį ir ėmė tiesiog mušti, daužyti. Nustėrau, todėl sušukau, ką jūs darote, juk tai - vaikas! Kažkuris policininkas atsisuko į mane ir tiesiai iššovė. Iškart nesupratau, kas nutiko, galvojau, kad kažkas į koją man akmenį paleido. Apsisukau eiti tolyn, bet vos žengiau porą žingsnių, tarsi sustingau. Atsmaukiau džinsus, o mano kelyje - skylė. Keli žmonės mane pačiupo ir nuvedė iki greitosios automobilio“.

Skola už Seimo langus

Ligoninėje J.Šidlionokas buvo skubiai operuotas. Čia paaiškėjo, kad policijos paleista guminė kulka sutrupino kelio girnelę. Tik vėliau, riaušininkų teismo posėdžiuose, paaiškėjo, kad prie Seimo pareigūnai šaudė guminėmis kulkomis, kurių galiojimo laikas buvo pasibaigęs dar prieš aštuonerius metus.
,
„Gydytojas man paaiškino, kad kojoje buvo įstrigusi ne tik kulka, bet ir jos konteineris. Sakė, kad turiu džiaugtis, nes jeigu pasenusi, suakmenėjusi kulka būtų pataikiusi į galvą ar širdį, ligoninės man jau neprireiktų, - pasakojo J.Šidlionokas. - Be to, savo akimis mačiau, kad policininkai šaudė taikydamiesi tiesiai į žmones ir iš labai arti, nors taisyklės numato didesnį leistiną atstumą bei šaudymą 45 laipsnių kampu, t.y. į grindinį. Prie Seimo niekas nepaisė taisyklių - policija veikė apimta kažkokios baimės“.

Po operacijos ligoninėje J.Šidlionokas gulėjo dar šešias dienas. Vėliau penkis mėnesius ambulatoriškai gydėsi poliklinikoje. Per tą laiką jį atleido iš darbo, ketverių metų sūnų su drauge auginantis vyras ir šiandien turi tik vieną pajamų šaltinį - 350 litų pašalpą. 100 litų kas mėnesį nurašo antstoliai - dėl skolos už šildymą. Pašalpos likučio užtenka sumokėti tik už vaikų darželį. Žmogus verčiasi atsitiktiniais darbais.

10 tūkst. litų už padarytą žalą Seimui per riaušes J.Šidlionokui priteisė ir teismas, vyrui skyręs pusantrų metų laisvės atėmimo lygtinai. Jurijus mušėsi į krūtinę, kad gyvenime nežinojo, kas yra skola, o dabar nugrimzdo į visišką neviltį.

„Nuo tų riaušių jau praėjo 3 metai ir 8 mėnesiai, o aš negaliu nei normaliai vaikščioti, nei dirbti, nei sportuoti. Kojoje tebėra metalo įtvaras, manęs laukia dar viena operacija, - guodėsi vyras. - Kartais, jeigu neišgeriu prieš miegą nuskausminamųjų, naktį užpuola toks skausmas, kad regis, geriau jau tą koją būtų visai nupjovę. Kartais ją atima staiga, einant - negaliu nė pajudėti iš vietos.

Nors turiu visas vairuotojo kategorijas, Darbo birža nė nebando man ieškoti darbo - kas priims nuteistą, riaušininką? Valstybė už tą mitingą iš manęs atėmė viską - sveikatą ir darbą.

Bet dar baisiau ji pasielgė tik tada, kai nusprendžiau ieškoti teisybės. Parašiau į prokuratūrą pareiškimą, kad būtų surastas ir nubaustas mane sužalojęs policininkas. Net neprašiau jokios piniginės kompensacijos.

Netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis - prisistatė policijos tyrėjas, ėmė domėtis mano dalyvavimu riaušėse. Vėliau gavau kvietimą į apklausą prokuratūroje. Čia buvau išvadintas provokatoriumi, kone riaušių organizatoriumi. Remiantis tuo saugumiečio filmu buvau nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo lygtinai“.

Gal ketinate nusižudyti?

J.Šidlionokas apskundė teismo nutartį.

„Pateikiau apeliaciją į Aukščiausiąjį Teismą, bet ji buvo atmesta. Todėl ruošiuosi skųstis Strasbūrui. Eisiu iki galo, nes jaučiuosi ne tik nekaltas, bet ir neteisėtai suluošintas.

Aš nieko prie Seimo nedaužiau, nekursčiau, nemėčiau akmenų, bet kadangi valdžiai žūtbūt reikėjo rasti riaušininkų, rado, - sakė J.Šidlionokas. - Jei galėčiau, nuolat eičiau į visus mitingus prieš valdžią, bet negaliu - mane iškart įkištų į kalėjimą. Bet gal ten būtų ir geriau - nereikia už šildymą mokėti, sako, gerai valgyti duoda.

Didelį pažeminimą pajutau ir policijoje, kur man pasiūlė dalyvauti kažkokiose psichologinėse programose, klausinėjo, ar aš neketinu nusižudyti! Aš kartais nebesuprantu mūsų valstybės tarnautojų. Vieni šaudo į žmones, žaloja jų likimus, stumia į nedarbą, o kiti klausinėja - gal tu ruošiesi nusižudyti? Gal jie - idiotai?

Labai laukiu kitų metų gegužės, kai baigsis teismo man skirti apribojimai išvykti į užsienį ne ilgiau kaip 24 valandoms. O tuomet emigruosiu. Nemanau, kad demokratinėse valstybėse šaudo į žmones pasenusiomis guminėmis kulkomis“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder