V. Gailius dabar dirba AB Vakarų laivų gamyklos antrinės įmonės UAB Vakarų Baltijos laivų statyklos teritorijoje esančiame doke. Jis prisipažįsta, kad 1977 m. įsidarbinęs tuometinėje Bandomojoje laivų remonto įmonėje (dabar AB "Klaipėdos laivų remontas") elektromontuotoju neįsivaizdavęs, kokia sudėtinga operacija yra laivo dokavimas. Manė, kad laivą, kai reikia apžiūrėti jo dugną, pakelia kranas, ir suko galvą, kokio galingumo turi būti tas kranas.
"Jeigu laivą palygintume su žmogumi, doko specialistai yra tie dėdės, kurie paduoda ranką vaikui, mėginančiam pirmą kartą atsistoti. Kai naujas ką tik pastatytas laivas dar nežino, kaip jis elgsis vandenyje, mes esame tie, kurie padeda jam pastovėti ant vandens. Mes jį pirmą kartą nuleidžiame į vandenį. Jis krypsta ir į dešinę, ir į kairę, o paskui atsistoja gerai", - sakė V. Gailius.
Tik negali pats plaukti
Dokas turi ir vairinę, ir mašinų skyrių, ir beveik viską, kas yra laive, tik neturi pagrindinio variklio bei sraigto. Kitaip sakant, jis pats plaukti negali, jį tempia vilkikai.
Doko įgulą paprastai sudaro žmonės, anksčiau dirbę laivuose jūroje, o sulaukę vyresnio amžiaus įsidarbinę krante.
"VAIKŠTYKLĖ". Dokas, į kurį įvestas laivas pirmą kartą nuleidžiamas į vandenį.
Doko komandoje - 6 žmonės. Dokmeisteris ir bocmanas būna kiekvieną dieną, o kiti 4 - vyresnysis mechanikas, vyresnysis elektromechanikas ir du pamainos mechanikai - budi pamainomis po 12 valandų. Trumpai tariant, doke dirba beveik vieni mechanikai.
Paklaustas, ar doke nėra paprastų jūreivių, V. Gailius nusijuokė ir atsakė: "Taigi aš ir bocmanas. Anksčiau šio doko, kai jis tik buvo pastatytas, įgulą sudarė 28 žmonės. Buvo ir dokmeisteris, ir doko viršininkas, ir pamainos viršininkas, ir taip toliau. Paskui etatų buvo šiek tiek sumažinta. Žinoma, anais laikais dokas vykdė kur kas daugiau funkcijų nei dabar. Nors jis pastatytas specialiai naujiems laivams nuleisti į vandenį, jame dalis laivų buvo ir remontuojami."
Ir šiomis dienomis, kai laivų statykloje nebūna nuleidžiamų laivų, dokas velkamas padirbėti į Vakarų laivų gamyklos teritoriją.
"Plaukia visa komanda. Pora valandų - ir mes jau "Vakaruose". Tokie trumpi būna mūsų reisai", - sakė dokmeisteris.
Kol neturime laivo, pagrindinė jo ir komandos užduotis - palaikyti gerą mechaniniu požiūriu doko būklę, kad prireikus jis galėtų atlikti laivo įvedimo ir nuleidimo funkcijas.
"Kai mums stovint prie krantinės į doką įvelkamas laivas, tada mus su visu laivu vilkikai nutempia prie vadinamųjų "bačkų", kur yra laivų nuleidimo duobė. Mes pasineriame į nurodytą gylį ir paleidžiame laivą į vandenį. Iš Smiltynės pusės žiūrint labai įdomus vaizdas būna, kai laivas išplaukia iš doko. Paskui jį pasičiumpa atplaukę vilkikai, nutempia prie krantinės ir padeda atsistoti. Visi tie keturi laivai, kurie dabar stovi prie krantinės, yra mūsų komandos nuleisti", - pasakojo V. Gailius.
"Negalėjau išeiti 3 paras"
Paklaustas, kas svarbiausia jo darbe, ar jis išgyvena, kad tas laivas gerai atsistotų, V. Gailius atsakė: "Kaip čia jums pasakius. Ne aš laivą statau. Jo nuleidimu rūpinasi vyresnysis mechanikas, technologas. Kai laivas leidžiamas į vandenį, mes dirbame nuo 17 iki 24 valandos. Mūsų darbe nėra taip, kad prasidėjus laivo nuleidimo procesui galėtum uždaryti kontoros duris ir išeiti pietauti. Be abejo, patiri fizinį sunkumą. Vieno laivo dokavimas ir pastatymas ant vandens yra planuojamas 16 valandų. Nebūtinai visas procesas turi vykti iš karto, tačiau dažniausiai taupomi pinigai ir laikas, tad viską reikia padaryti kuo greičiau.
VAIRINĖJE. Vyr. mechanikas R. Dobliesas sako, kad doke viskas taip pat, kaip laive, visi įrengimai tie patys.
Mano praktikoje ilgiausiai truko avarinio laivo, kurio buvo sudaužytas visas dugnas, pastatymas. Tąkart negalėjau išeiti iš doko tris paras. Mes pasinėrėme su laivu, narai apžiūrėjo, nustatė preliminarius jo taškus, kuriais gali remtis. Išnėrėme, padarėme viską, ką reikia pagal narų nurodymus, vėl panėrėme. Jie vėl apžiūrėjo, ar pataikė, ar laivas galės gerai atsiremti, priešingu atveju prakiurtų visa jo konstrukcija. Teko du kartus viską daryti, nes narai iš pirmo karto nepataikė. Užtat ir dirbome tris paras. Todėl galiu sakyti, kad dokmeisteriui reikalinga ir fizinė ištvermė".
1 382 operacijos
Dokmeisteris pildo žurnalą kaip ir kapitonas ar šturmanas laive ir fiksuoja kiekvieno laivo dokavimo operaciją. Įdomiausia tai, kad Vytautas pildo tą patį doko žurnalą, kuris buvo pradėtas prieš 50 metų - 1962-aisiais, pirmojo jo meistro Burakovo ranka. Vytautas šį žurnalą vadina istorine doko biblija.
Kai lankėmės doke, jame jau buvo užfiksuotos 1 382 operacijos. Pasak pokalbininko, tai reiškia, kad dokas be jokios pertraukos nuleidimo ir pakėlimo operacijas vykdė dvejus su puse metų ir nesustodamas dirbo ketverius metus.
"Jeigu tą doką būtų statę kinai, tai jau būtų tekę kokius tris nurašyti. Gamykla sau pasistatė doką kaip reikiant, 50 metų atitarnavo, ir nieko", - mano Vytautas.
1962 m. dokas buvo pastatytas specialiai naujiems laivams į vandenį nuleisti. Tai yra plūduriuojantis autonominis dokas, turintis "dyzelius" ir galintis pats pasigaminti elektrą. Doko įrengimus prižiūri mechaninė statyklos tarnyba. Jo keliamoji galia - 4 500 tonų, taigi jis nedidukas, turint omenyje, kad yra dokų, kurių keliamoji galia - daugiau kaip 27 tūkst. tonų.
Olimpinė aukštuma
Vytautas nesutiko, kad mes jį vadintumėme kapitonu, esą čia jau būtų per daug garbingai.
"Esu doko šeimininkas arba škiperis. Jūrininkai man iš karto sakytų: "Tu nesiartink prie mūsų." Nors tarybiniais metais visi dokai buvo registruojami jūriniame registre", - sakė jis.
"Dokmeisteris rūpinasi ir doku, ir žmonėmis, kurie jame dirba, jis yra doko vadas. Mums jis ir kapitonas", - sakė doko vyr. mechanikas Robertas Dobliesas, 15 metų išdirbęs laivuose jūroje.
Kai dokas stovi prie krantinės, jis būna nugrimzdęs 4 metrus po vandeniu. Su laivu gali pasinerti dar 7 metrus. Doko meistro kajutė yra maždaug 12 metrų aukštyje.
Paklaustas, kokių savybių dar reikia turėti dokmeisteriui, ar reikia būti drąsiam, nebijoti aukščio, Vytautas nusijuokė.
"Tokie faktoriai problemų sveikam žmogui nesudaro. Ar šiais laikais yra kokia nors mokymo įstaiga, kuri rengia tokio profilio specialistus, nežinau, bet tarybiniais laikais tokios tikrai nebuvo. Tokia specialybė įgyjama per laiką pasisėmus patirties, kai pradedi suprasti ir susigaudyti. Pas mus sakoma, jeigu jau pakilai iki dokmeisterio, tai esi beveik kaip buvęs olimpietis, nes viską turi pasiekti savo prakaitu", - sakė V. Gailius.
ŽURNALAS. Doko žurnalas, kurį V. Gailius vadina biblija, pradėtas pildyti 1962-aisiais. Šiandien jis pildomas ir toliau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą