100 metų gydytojas dar operuotų

100 metų gydytojas dar operuotų

Chirurginės onkologijos Lietuvoje pradininkas Petras Norkūnas šiandien švenčia 100 metų jubiliejų, o vakar šią sukaktį Vilniaus universiteto Onkologijos institute jis minėjo kartu su savo mokiniais, kolegomis, sekėjais.

Geriausia - nesirgti

Lietuvos onkochirurgijos mokyklos kūrėjas profesorius, habilituotas daktaras P.Norkūnas - pirmasis ir vienintelis chirurgas Europoje, sulaukęs tokio garbaus amžiaus.

„Net nežinau, ar tas 100 metų daug, ar mažai, - „Respublikai“ vakar sakė sukaktuvininkas. - Sako, kad žmogus gali gyventi net 130 ar 150 metų, bet aš gal tiek nenorėčiau. Jau šiek tiek pavargau, nors gyvenimas ir yra džiaugsmas“.

Profesorius vos prieš 10 metų išėjo į užtarnautą poilsį - būdamas 90-ies jis dar operavo. „Atrodo, kad ir dabar dar galėčiau operuoti, bet niekas nekviečia, neprašo, - šypsojosi P.Norkūnas. - O rimtai kalbant - manau, kad jau pakaks, savo atlikau, pacientams, kiek galėjau, padėjau, jauniems medikams atidaviau visas savo žinias, kurias tik turėjau“.

P.Norkūno manymu, jo ilgaamžiškumo priežastis - ramybė. Į viską, kas vyko gyvenime, jis stengėsi reaguoti ramiai. O norintiems ilgai gyventi gydytojas pataria daugiau dėmesio skirti profilaktikai. Tada pavyks išvengti to, kas gali susargdinti.

Ramino net šypsena

Būdamas Respublikinio onkologijos dispanserio, vėliau - Onkologijos mokslo tyrimo instituto Chirurgijos skyriaus vedėju dr. P.Norkūnas daug prisidėjo prie chirurginės onkologijos plėtros. Jam vadovaujant labai suaktyvėjo chirurginis darbas, buvo vis dažniau operuojami ligoniai, sergantys tiesiosios žarnos, skrandžio, stemplės, plaučių navikais. Dirbdamas intensyvų chirurgo darbą gydytojas daug prisidėjo auginant jaunesnę onkochirurgų kartą.

Pasak Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus prof. Konstantino Povilo Valucko, per visą savo ilgą mokslinę ir chirurginę veiklą P.Norkūnas buvo ir lieka nepriekaištingo, puikaus chirurgo pavyzdys. Būdamas aukštos kvalifikacijos chirurgas, jis taip pat pasižymėjo draugišku, geranorišku elgesiu su jaunesniais kolegomis, buvo puikus pedagogas perteikdamas savo žinias medikams studentams. Ne veltui jo mokiniai, dabar vadovaujantys chirurgai onkologai, sako, kad net stovėdamas už jų nugaros daktaras P.Norkūnas padėdavo operuoti.

„Niekas nematydavo daktaro P.Norkūno pikto, pakėlusio balsą, atsainiai žiūrinčio į ligonius ar personalą ir jaunesnius kolegas. Net jo šypsena veikė - dar ir dabar veikia - aplinkinius raminamai“, - sakė K.P.Valuckas.

Senjoro kolegos teigia, kad sėkmingą daktaro P.Norkūno veiklą lėmė ne tik jo gabumai, darbštumas, nuoširdus noras padėti ligoniams, bet ir tai, kad daktaras turi Dievo dovaną - stebuklingas rankas. Jo operuotiems ligoniams geriau gydavo žaizdos, jos retai supūliuodavo, retai atsirasdavo kitokių komplikacijų.

Neužgauti kito žmogaus, neįskaudinti, nepykti, nelaikyti širdyje apmaudo - tokių taisyklių daktaras mokė tiek savo artimuosius, tiek kolegas. Jis gerbė žmones, kas jie bebūtų. P.Norkūnas turėjo visų savo gydytų ligonių sąrašus. Pasak kolegų, būdavo malonu, kai, kartu su juo nuvykus į „Onkologines dienas“ rajonuose, jis sutikdavo dėkingų savo pacientų, sveikų jau 10-20 metų. Tai geriausia kompensacija už sunkų chirurgo onkologo darbą.

Bene geriausiai P.Norkūną apibūdina jo paties kadaise pasakyta frazė: „Manęs paprašė, ir aš sutikau padėti. Mano jau toks būdas, kad prašantiems negaliu pasakyti ne“.

Doc. Dalia TRIPONIENĖ, angiochirurgė, Vilniaus medicinos draugijos pirmininkė:

Su profesoriumi P.Norkūnu susipažinau besimokydama medicinos trečiame kurse. Jis imdavo mane asistuoti labai sudėtingose operacijose. Žinoma, aš ten kabliukus laikydavau, tačiau studentei tai buvo didelė garbė, pripažinimas ir patirtis.

Profesorius išsiskyrė iš kitų dėstytojų savo mokėjimu pateikti chirurgijos discipliną taip, kad daugelis ją pamėgome. Labai dėkinga esu jam už tai, nes ir mano tolesnė profesinė karjera susiklostė taip, kad chirurgija joje užėmė pagrindinę vietą.

Dr. Eugenijus STRATILATOVAS, onkochirurgas, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto II abdominalinės ir bendrosios chirurgijos skyriaus vedėjas:

Jau dirbant Onkologijos institute man teko iš profesoriaus P.Norkūno mokytis operuoti onkologinius ligonius, juos stebėti. P.Norkūną galima drąsiai vadinti onkologinės chirurgijos pradininku Lietuvoje.

Iš jo tikrai buvo ko mokytis, ir ne tik chirurgijos, bet ir bendravimo su ligoniais, bendravimo tarpusavyje, gyvenimo būdo. Jis buvo žmogus, kuris visame kame propagavo saiką - sakydavo, kad viską gyvenime daryti galima, bet labai saikingai, tada viskas bus gerai.

Prof. Narimantas Evaldas SAMALAVIČIUS, abdominalinės chirurgijos gydytojas onkologas, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkochirurgijos centro vadovas:

Geresnio praktiko nei profesorius P.Norkūnas nesu sutikęs. Ne kiekvienam mūsų gyvenimas duoda tai, ką davė profesoriui. Gyvenimas jam davė puikų išsilavinimą, karjerą, nuostabią profesiją, pacientų bei bendradarbių simpatiją ir meilę, puikią šeimą. Ir dar vieną dalyką, kurį duoda, matyt, tik labiausiai nusipelniusiems - ilgaamžystę. Ir ta profesoriaus ilgaamžystė - dovana, duota ne tik jam, bet taip pat ir mums visiems, kad galėtume juo taip ilgai džiaugtis, iš jo mokytis ir jį mylėti.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder