Meilė burėms nugalėjo architektūros pomėgį

„Ričardas - toks žmogus, kuris per smarkią audrą, kai plyšta lynai, pirmas puls ant denio ir bandys tvarkyti. Nežinau kito tokio buriuotojo Lietuvoje, kuris pagal nuplauktas jūrmyles, pagal savo okeaninio buriavimo patirtį prilygtų Ričardui Ramanauskui, nebent jo geras draugas Linas Ivanauskas. Jie yra Lietuvos buriavimo pažibos“, - sako Gediminas Pilaitis, žurnalistas, Ričardo Ramanausko bendražygis.

Kalbiname gafelinės škunos „Brabander“ kapitoną R. Ramanauską.

Kada atsirado noras plaukioti - ar vaikystėje, ar jaunystėje?

Vilniuje irklavau baidares, teko dar surenkama jachta per marias paplaukioti.

Kur dirbote, kai atvykote į uostamiestį?

Ilgai dirbau tuometiniame Klaipėdos paminklų konservavimo institute, paskui jis tapo restauravimo centru, vėliau „Klaipėdos projektai“ ir t. t. Architektu dirbau 28 metus.

Kaip pradėjote buriuoti?

Atvykus į Klaipėdą iš Vilniaus trūko kokio nors užsiėmimo. Jachtoje „Lietuva“ atsiradau 1980 metais. Panašiai kaip šiais laikais Osvaldas (O. Kudzevičius, jachtos „Lietuva“ kapitonas - aut. past.) skelbia, kad ieško jaunimo, tais laikais irgi buvo skelbimas laikraštyje, kad jachtai „Lietuva“ reikia naujų buriuotojų. Jos kapitonas tada buvo Osvaldas Kubiliūnas. Susirinko mūsų gal kokie 40. Tais laikais šiaip į jūrą pasiplaukioti neišleisdavo - reikėdavo labai daug užpildyti visokių popierių. Praktiškai plaukdavome tik į varžybas. Po metų mūsų liko 20, dar po metų - 10. Aš ilgai buriavau jachta „Lietuva“ - iki 1993 metų.

Ar jachtoje „Lietuva“ pradėjote mokytis buriuoti nuo nulio?

Nebuvau tam pasirengęs, bet nuolatos vykdavo kursai, plaukimai, egzaminai. Tapau pirmos eilės vairininku, paskui antros eilės vairininku, o vėliau ir kapitonu. Jeigu ne Klaipėda, galbūt nebūčiau susiejęs savo gyvenimo su buriavimu.

Ar, kai pradėjote buriuoti su „Lietuva“, metėte architektūrą?

Ne. Buriavimas buvo kaip hobis, po darbo. Buriuodavau ir su kitomis jachtomis, dalyvaudavau ir Kuršių marių regatose. Žinoma, kai būdavo ilgesni plaukimai, tai turėdavau nedirbti. Plaukimas jachta „Lietuva“ aplink pasaulį truko 13 mėnesių, tada ėmiau nemokamas atostogas.

Ką jums sakė žmona, kai nusprendėte dalyvauti kelionėje aplink pasaulį?

Sakė, kad jeigu neišplauksiu, sėdėsiu namuose ir nervinsiuosi, kad neišplaukiau, tai bus dar blogiau.

Kokios kelionės buvo reikšmingiausios jūsų kaip buriuotojo gyvenime?

Negalėčiau išskirti vienos kurios nors. Visi tie plaukimai buvo reikšmingi. 1989 metais, kai trys jachtos „Lietuva“, „Dailė“, „Audra“ plaukė per Atlantą į JAV, buvo išsiveržimas iš sovietinio aptvaro. Tais laikais, kai atsidarinėjo sienos, mes buvome kaip nutrūkę nuo grandinės. Iki tol tik skaitydavome apie tai, kaip žmonės plaukia aplink pasaulį, norėjosi tai patirti ir patiems.

Kadangi su „Lietuva“ keliaudami aplink pasaulį mes neapiplaukėme Horno rago, labai norėjosi užpildyti tą spragą. Iš didesnių plaukimų 1994-1995 buvo mūsų kelionė jachta „Aura“, kurios kapitonas buvo Jonas Limantas. Jis su Linu Ivanausku nuvarė jachtą į Buenos Aires, ten atskridome mes su Gediminu Pilaičiu. Tąkart keturiese apiplaukėme Horno ragą ir sugrįžome į Buenos Aires.

Jūs dar dalyvavote ir jachtos „Ambersail“ odisėjoje aplink pasaulį 2008-2009-aisiais.

Su „Ambersail“ plaukiau tą etapą per Ramųjį vandenyną, kuriame pučia stiprūs vėjai ir būna didelės bangos, nuo Naujosios Zelandijos iki Pietų Amerikos. Apie tokius lenktyninius laivus kaip „Ambersail“, pritaikytus vandenynams, mes tik svajodavome.

Ar viską jau esate praplaukęs, ką norėjote, ar dar yra kažkas likę, kur norėtumėte apsilankyti?

Neįmanoma visko praplaukti ir pamatyti. Tam neužtektų viso gyvenimo. Daug kur dar norėčiau nuplaukti. Antarktida liko neaplankyta. Karibuose galima labai daug buriuoti, Ramiajame vandenyne - pasaulyje labai daug tokių vietų.

O kada metėte architektūrą?

Burlaivis „Brabander“ atsirado Lietuvoje 2006 metų rudenį. Kapitonas buvo Valdemaras Vizbaras. Aš jame pradėjau dirbti kapitono vyriausiuoju padėjėju nuo 2008 metų. Nuo tada daugiau nebeprojektavau, darbas laive tapo mano pagrindiniu darbu, kurį dirbu iki šiol, t. y. jau 16 metų. Kapitono pareigas einu trečius metus.

Kaip burlaivio „Brabander“ įgulai sekėsi šiemet tarptautinėje regatoje „The Tall Ships Races 2024“?

Normaliai. Laivas ir visi sveiki. Per pirmą etapą pavyko labai neblogai - savo grupėje buvome antri, bendroje įskaitoje - penkti. Per antrą etapą nelabai pasisekė, bet ten, tiesą sakant, buvo daugiau loterija dėl visiškai nepastovių orų. Rezultatas priklausė nuo to, kaip kam po kokiu debesėliu pavyko surasti vėjo. O šiaip - viskas gerai, varžybose visada smagu.

Ar sunku buvo surinkti laivo įgulą?

Ypatingo vargo nebuvo. Yra 6 nuolatiniai įgulos nariai, o visi kiti - jaunimas. Pirmam etapui miestas savo žmones pasiūlė, vėliau juos pakeitė skautai. „The Tall Ships Races “ varžybos tam ir skirtos, kad pritrauktų jaunus žmones, kurie dar nėra matę jūros.

Ar buriavimas Lietuvoje per visą nepriklausomybės laikotarpį kažkuo pasikeitė?

Buriavimas labai įvairus - yra ir sportinis, ir kreiserinis, ir šeimos buriuoja ir pan. Vieni plaukia į vandenynus, kiti - čia pat mariose, dar kiti - jūroje. Šiais laikais ir laisvės daugiau, ir galimybės gerokai prasiplėtė. Jau vien laivų skaičius tai rodo. Kartais sunku rasti visiems laivams įgulas. Kai kurie jų stovi prie kranto, nes trūksta žmonių.

Ar pritariate nuomonei, kad Lietuva tebėra artojų kraštas ir buriavimas joje niekada nebus populiarus?

Kai pasižiūri į jachtų ir buriuotojų skaičių, nepanašu, kad Lietuva būtų artojų kraštas. Aišku, jūros mes turime mažai, uostą tik vieną. Labai smagu būtų savaitgaliais plaukti iš Klaipėdos į Šventosios uostą. To labai trūksta.

Kas trukdo buriavimui vystytis Klaipėdoje?

Trūksta vietų laivams laikyti. Kol kas girdime pažadus apie naujas marinas ir jų statybas. Bet kadangi žadama jau daug metų, patikėti sunku.

Vieni mano, kad pietinėje uosto dalyje atsiradusios marinos pašonėje galėtų įsikurti ir vaikų buriavimo mokykla, kiti - kad tai nėra tinkama vieta, nes ji per toli. Ką manote jūs?

Tai kad arčiau ir nėra vietos, tik uostas. Jame vaikams nieko gero nebūtų. Manau, kad pietinėje dalyje visai gera vieta. Galimas daiktas, ten kursuos ir visuomeninis transportas.

Turint omenyje, kiek daug jūs plaukiojote, ar nenukentėjo jūsų šeima, ar užteko jai dėmesio?

Gal ir nebuvau pats geriausias tėvas. Po 13 mėnesių kelionės beveik iš naujo reikėjo susidraugauti su dukromis. Turiu dvi dukras ir 4 anūkus.

Ką jūs veikiate laisvalaikiu? Ar tokio neturite? Koks jūsų hobis?

Visą vasarą užima buriavimas. Mūsų vasaros trumpos ir per tą laiką reikia laivą maksimaliai išnaudoti. Pavasarį jį ruošiame sezonui, rudenį - žiemai. Kartais išvykstu paslidinėti. Kito konkretaus hobio, be buriavimo, neturiu.

„Ričardas - ne nutrūktgalvis, o labai racionalus vyras“

Gediminas PILAITIS, žurnalistas, Ričardo Ramanausko bendražygis

Su juo susipažinau 1989 metais, kai jachta „Lietuva“ buvo rengiama pirmajai kelionei per Atlantą. Žinojau, kad jis yra mano klasiokės Margaritos vyras. Išplaukėme. Ričardas buvo šturmanas. Jo mokytojai buvo tokie patyrę kapitonai kaip Osvaldas Kubiliūnas ir Steponas Kudzevičius.

Keliamus reikalavimus įvykdėme - Atlantą perplaukėme, pernešėme Sąjūdžio deglą, pabendravome su užsienio lietuviais. Vėliau gimė kita drąsi idėja - apiplaukti Žemės rutulį. Buvo atrinkta pusė įgulos, kuri plaukė per Atlantą, narių, kuriais pasitikėjo Steponas Kudzevičius. Tarp jų papuolėme ir mes su Ričardu. Tai buvo pirmoji lietuvių kelionė aplink pasaulį. Ričardas - ne nutrūktgalvis, o labai racionalus, pragmatiškas vyras.

Jis - pavyzdys kitiems buriuotojams, kurie galbūt bijo ką nors daryti per audrą. Jachtą „Lietuva“ jis pažinojo kaip savo penkis pirštus. Mes žiūrėjome, kaip ramiai jis tvarkosi jachtoje, ir stengėmės būti tokie kaip Ričardas. Vėliau, iš tos įgulos, kuri apiplaukė pasaulį, suformavome dar vieną įgulą. Kapitonas Jonas Limantas pakvietė mus į kelionę aplink Horno kyšulį.

Plaukėme su jachta „Aura“ ir įgyvendinome šventą buriuotojų svajonę: buriuotojui apiplaukti Horno kyšulį yra tas pats, kas alpinistui įkopti į Everestą. Ten mums atsitiko nelaimė - pradėjo į jachtą sunktis vanduo. Buvome išsigandę. Turėjome daug problemų, kol užkimšome skylę, kol išpumpavome vandenį.

Ačiū Dievui, kad tai atsitiko ne atvirame vandenyne, o šalia Horno, kur plaukiojo Čilės pasieniečių kateriai. Atrodytų mums to buriavimo jau turėjo užtekti, bet Ričardas nerimo. Po keliolikos metų jis plaukė ir su jachta „Ambersail“ aplink pasaulį. Meilė jūrai ir burėms jį užvaldė ir jis nusprendė atsisveikinti su architekto profesija. Buriuotojas yra laisvos dvasios žmogus. Jam sėdėti kabinete, prisitaikyti prie visokių instrukcijų, derinimų, daugybės popierinio darbo, buvo nepakenčiama. Jis iš mažos jachtos persikraustė į burlaivį „Brabander“, kur kas sudėtingesnį laivą.

Manau, jam pravertė architekto patirtis kalbant apie sudėtingus takelažo reikalus ir t. t. Žmona Margarita pasakojo, kad, kai Ričardas perėjo dirbti į burlaivį „Brabander“, jo akys pradėjo kitaip žibėti, jis atsigavo. Pasirodo, net brandžiame amžiuje galima pakeisti savo gyvenimą, perlaužti jį į kitą pusę ir daryti tai, kas tau tikrai malonu. Kai buvo restauruojamas burlaivis „Meridianas“, Ričardas Ramanauskas buvo vienas iš pagrindinių konsultantų kartu su Henriku Mališausku.

Neįsivaizduoju geresnio mokytojo ir patarėjo nei Ričardas Ramanauskas su „Brabanderiu“ plaukiojantiems jauniems buriuotojams ir skautams. Visų pirma, jis geras specialistas, buriuotojas, architektas, manau, yra ir neblogas pedagogas. Jo biografija, solidus buriavimo stažas ir kilometražas daro įspūdį.

Pauliaus LILEIKIO, Gedimino PILAIČIO asmeninio archyvo ir Domo RIMEIKOS nuotr.