„Žmonės susikuria problemas, kad turėtų ką veikti“

„Žmonės susikuria problemas, kad turėtų ką veikti“

Tapytoja Jurgita Rancevienė - įdomi, laisva, savo taisyklėmis besivadovaujanti menininkė, ryški ir ekspresyvi it jos pačios darbai. Pažvelgus į menininkės darbus galima atrasti vis naujų reikšmių ir patirti skirtingas emocijas. Toks, pasak kūrinių autorės, ir buvo jos tikslas - intriguoti ir skatinti paveiksluose ieškoti kažko savito.

Šiuo metu Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje eksponuojama tapytojos darbų parodą "Beldžiant į dangaus vartus / pokštas".

Parodoje galima pasijusti lyg teatro scenoje, pilnoje įvairių dekoracijų: žvilgsnį traukia it vasaros spalvos ryškūs paveikslai ir įmantrūs erdviniai kūnai. Po parodos atidarymo J. Rancevienė sutiko pasišnekučiuoti apie savo kūrybą, požiūrį į gyvenimą ir meną.

Jūsų parodos pavadinimas "Beldžiant į dangaus vartus / pokštas" yra intriguojantis, mįslingas. Kokia iš tiesų yra šios parodos idėja?

Yra toks posakis - jei jau gimei, būk tikras, kad tikrai numirsi. Tad, gyvenimui judant į priekį, mes nuolat artėjame prie jo pabaigos - po truputį beldžiam į dangaus vartus. Tik aš kūrybą ir gyvenimą suprantu ne kaip rimtą dalyką, o kaip žaidimą, tad tai labai atsispindi ir mano kūriniuose. Į viską žvelgiu su humoru.

Parodos idėja gimė nutapius vieną paveikslą. Jis - sarkastiškas, nes jame vaizduoju Dievą Kūrėją, kuris ranka sukuria velnią - savo problemą, o šis vėliau perduria jam galvą. Tuo noriu pasakyti, kad žmonės gyvena kitų problemomis arba patys jas susikuria, kad turėtų, ką spręsti ir jaustų, kad gyvena. Taip pat iškeliu klausimą, ar Dievas panašus į žmogų, ar žmogus į dievą? Žmonėms juk reikia problemų, o kam jos Dievui? Taigi, galima sakyti, jog žmonės Dievo paveikslą sukūrė pagal save.

Kokią žinutę savo darbais siekiate perduoti parodos lankytojams?

Svarbiausia žinutė - nereikia į viską žiūrėti rimtai. Šiaip norėjau, jog būtų įdomu. Aš noriu, kad lankytojas, apžiūrėjęs mano darbus, norėtų sugrįžti ir viską apžiūrėti dar kartą. Paveikslai neturi pavadinimų - tai padaryta tyčia, kad kiekvienas turėtų galimybę individualiai suvokti paveikslą, pats prisitaikytų, kas jam tinka. Juk mes visi skirtingi, tad ir viską matome, suvokiame skirtingai, o pavadinimai primeta kieno nors kito sugalvotas reikšmes. Kiti parodos eksponatai - erdvinės figūros, kabančios ant sienų, yra sukurtos per vieną naktį. Labai norėjau, kad personažai išeitų iš paveikslų į gyvenimą, nes kūryba yra gyvenimas, o gyvenimas yra kūryba. Tikiu, kad visi šie darbai skatina lankytojus analizuoti, ieškoti vis naujų simbolių ir reikšmių. Juk paroda yra kaip dialogas - kūriniai turi kalbėti su žmonėmis, o jie su jais.

Koks jūsų, kaip dailininkės, požiūris į pačią kūrybos esmę?

Sakoma, kad dailė turi būti tokia, kad jaustųsi įtampa iš gyvenimo. Aš manau, kad nebūtinai. Negalima pamiršti humoro! Reikia mokėti atsipalaiduoti ir būti savimi, negalvoti, ką kiti sako. Neprivaloma atitikti kokį nors konkretų kurpalių ir galvoti, kad negaliu būti kitoks, nei esu dabar. Taip pats žmogus save pasodina į pelkę. Aš savęs niekur nesodinu - man būtų neįdomu taip gyventi. Man negėda, kad esu linksma ir niekada dėl to neatsiprašinėju. Jei kas nors galvoja, kad turėčiau būti nuliūdusi, tai tegu taip ir galvoja - tai yra ne mano mintys. Aš galvoju taip, kaip noriu ir žaidžiu pagal savo taisykles.

Nemaža dalis jūsų paveikslų personažų yra su ragais. Ką tai reiškia?

Mano tapybos simbolikoje ragas reiškia emocijas. Taip, mes labai prisirišame prie simbolikos. Mūsų visas pasaulis suskirstytas į simbolius: jie prasideda nuo tautosakos, pasakų ir apipina visą mūsų gyvenimą, pasaulėvoką, todėl mes negalvodami pagal juos viską ir sprendžiame. Bet kas pasakė, kad jei katinas su ragais, jis yra velnias? Jei aš nutapysiu šventąjį su ragais, ar jis taip pat taps velniu? Apie visa tai galima diskutuoti.

Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas?

Tapydama ne visada žinau, koks bus rezultatas, ir jis pats dažnai mane nustebina. Įdomiausia tai, jog jei tapydama nieko negalvoju, ranka vedžiojasi teisingai, o jei tik pradedi galvoti, surūkau pakelį cigarečių ir nieko nesugalvojusi grįžtu namo. Vaikai todėl taip drąsiai ir piešia - jie nieko negalvoja. Deja, tai baigiasi, kai kiti juos pradeda mokyti, primeta kažkokias taisykles ir vaikai ima jas sau taikyti. Tada jie ima abejoti, ar gali būti dailininkais, nors iš tiesų dvejoti neturėtų. Pas mane nėra jokių taisyklių - tiek gyvenime, tiek galvoje yra visiškas "bardakas".

Akivaizdu, kad labiau mėgstate chaotišką, ekspresyvią tapybą. Ar galėtumėte būti kruopščia grafike?

Galėčiau - net norėjau stoti į grafiką. Esu padariusi labai preciziškų, smulkmeniškų tapybos darbų! Šiaip esu iš tų dailininkų, kurie dirba greitai. Visada pradedu dideliu mostu, gimstančiu iš idėjos, bet vėliau galiu zulinti iki tobulybės. Kartais nugali viena pusė, kartais - kita. Šiaip vadovaujuosi nuostata, kad jeigu jau ėmiausi darbo, reikia jį pabaigti, nes kitą dieną tu gali būti visai kitoks žmogus su kita nuotaika ir kitais jausmais.

Kas jus labiausiai įkvepia kurti?

Kelionės. Jėgų pasikraunu ir užsiimdama savo hobiu - maisto gamyba. Itin daug idėjų pasisemiu žiūrėdama pasaulinių scenografijų nuotraukas. Scenografija labai žaviuosi! Dekoracijos kaip kūriniai ilgainiui išnyksta, tačiau jų išliekamoji vertė vis vien yra didžiulė - tai, ką jos palieka žiūrovų atmintyje, yra neišdildoma. Tai mane itin įkvepia.

O žmonės, bendravimas, pažintys neįkvepia?

Dabar ne tas gyvenimo periodas, kad reikėtų žmonių. Man pagaliau patinka būti pačiai su savimi - tai labai įdomu. Kol ieškojau žmonių, su kuriais man būtų įdomu, tol normaliai nekūriau. Žmonės atima iš tavęs labai daug laiko, energijos, tu turi atkreipti dėmesį į tai, ko jie nori, kuo gyvena, apie ką galvoja. Man tai nereikalinga - tiesiog nematau reikalo eikvoti savo energijos kitų problemų klausymui, nes aš pati jų sau nedarau. Kai nesusikuri problemų, džiaugiesi gyvenimu.

Daug metų dirbote žurnaliste. Tada bendravimas nevargino?

Ne. Bendravau su labai daug žmonių ir viskas buvo gerai. Deja, man labai sunku bendrauti su dailininkais, nes jie yra labiausiai nusiminę žmonės, o aš nesuprantu, dėl ko.

Jei žurnalistika jums patiko, kodėl grįžote prie meno?

Taip, žurnalistės darbas man iš tiesų patiko. nes jis buvo labai intensyvus, dinamiškas, suteikė daug patirčių, pažinčių ir aš labai džiaugiuosi, kad tai dariau. Dienraštyje "Respublika" buvau atsakinga už kultūrą ir laisvalaikį, tad dažnai kalbindavau įvairius menininkus, rašytojus, kitus įdomius žmones. Eidama į parodas kalbinti dailininkų ir matydama, kad jie kažką kuria, liūdėdavau. Man visada skaudėdavo širdį, nes jaučiau, kad manyje yra tiek potencialo, tuo labiau kad esu baigusi dailę, mano tėvai dailininkai, o aš nieko nekuriu. Esu labai laiminga, kad galiu daryti tai, ką dabar darau.

Dirbti žurnalistu yra labai smagu, bet tu negali turėti jokios bazės, pavyzdžiui, šeimos. Žurnalistika atima iš žmogaus laisvę. Jis turi visą savo laiką skirti visuomenei, stebėti aplinką. Taip, tai yra įdomu, bet galiausiai tai išsekina. Nepaisant to, žurnalistika turi įtakos žmogaus brandai, nes gyvenimo perspektyva ir mąstymo erdvės išsiplečia.

Dauguma jaunų žmonių, ketinančių rinktis dailės studijas, yra atkalbinėjami ir įtikinėjami rinktis kažką perspektyvesnio. Kaip jūs vertinate menininko, konkrečiau dailininko, profesijos reikšmę ir perspektyvą?

Aš apsisprendžiau, kad be dailės ir kūrybos negaliu. Taigi nesvarbu, ką aš papildomai dirbsiu, aš visada kursiu, tapysiu, piešiu, lipdysiu. Dabar mano įdomiausias ir pagrindinis užsiėmimas ir yra kūryba. Turiu minčių padaryti didžiulį pasaulinį projektą dailininkams. Negalvoju, man pavyks ar nepavyks. Aš tiesiog turiu idėją, kuri mane džiugina. Turėdama idėją aš pasinaudosiu tinkama situacija jai įgyvendinti. Taigi, akivaizdu, kad dailininko gyvenimo kelias priklauso nuo jo paties sprendimų, ryžto ir noro.

Ką patartumėte jauniems žmonėms, abejojantiems, rinktis pašaukimą ar "patogų" gyvenimą?

Nesvarbu, ką rinksiesi. Patogus gyvenimas yra tuomet, kai darai tai, kas patinka tau, ne tai, ko nori ar tikisi iš tavęs kiti. Nemanau, kad baigę mokyklas mes jau žinome, koks mūsų pašaukimas. Dažniau žinome, kokia mūsų pareiga. Mums kiti papasakoja, į ką mes panašūs - mediką, gaisrininką, gatvės šlavėją, nusikaltėlį, dailininką. Tai klišės. Apie tas klišes juk mano paroda ir yra. Jei Mariją nupiešiu su ragais, ji taps karve arba velniu? Klausyti svetimų nuomonių gali būti žudantis pasirinkimas, nuvesiantis į depresiją, pražūtį ir nesėkmes.

Aš siūlau kasdien rinktis gyvenimą. Daryti tą dieną viską, kas įdomu. Stoti į teisę, o nepatiks - mesti ir rinktis filosofiją. Stoti į dailę, jei nepatiks - keisti. Kas labai abejoja, tegul sau atsako į klausimą: ką aš veikčiau gyvenime, jei turėčiau visus pasaulio pinigus? Kas man patiktų kaip žmogui? Ten ir bus jo pašaukimas šiandien dieną. Juk mes kasdien atsibundame vis kitu žmogumi.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder