Vyskupas emeritas: Mirtis - tik kablelis, bet ne taškas

Duok Dieve, kad taip būtų tik šiemet. Šį metą Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas kviečia stabtelėti susimąstymui - o kas toliau?

- Turbūt sutiksite, kad Velykos yra tapusios šeimų švente. Kaip reikėtų švęsti, kai negalėsime šventinti margučių, susitikti su artimaisiais, ir kaip nusiteikti, kad Velykos būtų prasmingos? - „Respublika“ klausė vyskupo J.Kaunecko.

- Velykos - tai prisikėlimo šventė. Daugelis sako, kad Gavėnios buvo atgaila, linksmybių atsisakymas. Nieko panašaus. Pagrindinis Gavėnios dalykas - galvoti apie tavo, žmogaus, prisikėlimą.

Tai buvo ir pagrindinė Didžiosios savaitės, dar vadinamos Kančios, arba Šventosios, mintis. Atsisakyti to, kas buvo negera, apie tai pagalvoti. Manau, jeigu kas nuoširdžiai susimąsto, tai galės jausti ir tikrąsias Velykas.

Nėra taip pabrėžiama, kad tai šeimos šventė, kaip, pavyzdžiui, Kalėdos arba Sekminės. Velykos daugiau individualistinė šventė, susimąstymas apie savo gyvenimą, susitaikymas. Aš sakyčiau, savotiškai gerai, kad pamaldos transliuojamos kiekvieną dieną, televizija transliuoja sekmadienio šv. Mišias.

Nes tai daugiau yra nevieši dalykai. O ir Velykų esmė - prisikelti, susimąstyti. Visa tai galima atlikti radijo, televizijos pagalba. Žinoma, čia iškyla pavojus, nes dalis žmonių vis tiek gyvena šeimos nuotaikomis, nori šalia savęs jausti kitus žmones, matyti visas tas procesijas.

- Sakoma, kad tokioje padėtyje, kokioje yra atsidūręs pasaulis, galima įžvelgti ir teigiamų dalykų. Bent vienas labai aiškus - ginklai kaip anksčiau nebežvanga. O ką teigiamo matote jūs?

- Teisingas pastebėjimas. Dabar visi yra kuo kitu susirūpinę. Amerika nebesiunčia savo 20 tūkstančių karių į Rytų Europą NATO paremti, nes bijo koronaviruso. Mažiau girdėti apie Rusijos ar Kinijos keliamus pavojus. Vadinasi, didelio bendro pavojaus akivaizdoje visi susimąsto: kas bus, jeigu negalime nuo viruso apsisaugoti.

Sako, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tas posakis yra naudojamas ir teologijoje, Biblijoje. Bet koks blogis Dievo gali būti pakreiptas į gera. Ir tas karantinas, užsidarymas, labiau verčia susimąstyti apie save, ne vien apie išorinį blizgesį.

Ne paslaptis, kad per Kalėdas, Velykas, Sekmines ar atlaidus dauguma žmonių dėmesį nukreipia į išorę, į susitikimus, į pokylius, labai dažnai pamiršdami esmę. O dabar, nori nenori, daugiau teks pagalvoti apie save.

Taigi, išeis į gera. Mes, dvasininkai, su liūdesiu laukiame, kad žmonės atpras eiti į bažnyčią ir dalyvauti iškilmėse, sakydami: „Va, buvo koronavirusas ir užteko, kad aš vienas meldžiausi.“ Jau girdime, kad žmogus teisinasi neinantis į bažnyčią, nes labai mėgsta pasimelsti miške.

Kai klausiu, kada, kiek kartų šią savaitę buvai miške, paaiškėja, kad kelis mėnesius nėra buvęs... Man neramu, bet ką padarysi, toks laikas. Atsitiko taip ir, nori nenori, tai yra išbandymas ateičiai.

Galima pastebėti dar vieną dalyką, kad tas virusas yra ekologinis. Tiek visur šaukiama, kad reikia mažinti gamtos teršimą, plastiko vartojimą, mažinti skrydžių, mažiau maišyti atmosferą, kad ozono sluoksnis nesiardytų. O dabar kas atsitiko? Iš palydovų stebima, kad pasaulyje labai smarkiai sumažėjo užterštumas. Ir naftos vos pusė sunaudojama. Žmonės nesusitarė, kaip gelbėti gamtą, tai pati gamta tai daryti verčia.

- Pandemijos įkarštyje popiežius Pranciškus Vatikane pasakė kalbą „Urbi et orbi“ („Miestui ir pasauliui“)? Kokią akcentuotumėte pagrindinę Šventojo Tėvo mintį?

- Jis specialiai parinko Evangeliją, kad Jėzus miega ir audra grasina paskandinti jų laivą. Dabar kai kam atrodo, kad pasaulyje vyksta tas pats. Popiežius pabrėžė, kad žmonės miega ir nesusimąsto.

Aš, pavyzdžiui, velykiniuose sveikinimuose daug kam rašiau paėmęs vokiško leidinio „Krikščionys dabartyje“ mintį - ar pandemijos ir marai yra Dievo bausmė? Kai kas pažodžiui supranta, kad tai Dievo bausmė. Bet ten rašoma ir mano nuomonė tokia pati, kad tai ne Dievo bausmė, o žmogaus bausmė sau.

Žmogus neteisingai, negerai gyvendamas, sujaukia pasaulį, va tada ir vyksta tokie dalykai. Kad ir kaip žiūrėtum, ir religijų, ir Šventojo Rašto istorijoje, gamtos katastrofos, epidemijos visada siejosi su moralės žlugimu. Krikščionybė su nerimu žiūri į tai, kas vyksta su morale: kurti šeimą gali vyras su vyru, moteris su moterimi ir pan.

Šventajame Rašte to su žiburiu nerasi. Ten kaip tik labai piktai kalbama, kad to siekiantys neregės amžinojo gyvenimo. Kai kur kunigai, pasisakantys, kad gyventi šeimos gyvenimą homoseksualiai yra nusikaltimas ir nuodėmė, yra net baudžiami, o kai kuriose šalyse šitaip kalbėti uždrausta.

Atseit žmogaus teisės svarbiau už viską. Esą, jeigu žmogus ko nori, tai yra žmogaus teisė. Lygiai tokių pačių balsų girdžiu ir Lietuvoje, kai dabar dėl viruso reikalaujama izoliuotis.

Sako, mano teisė yra gyventi taip, kaip noriu. Bet kad tai kelia pavojų kitiems, čia tarsi žmogaus teisės nebeegzistuoja. Arba - eutanazija. Silpnam žmogui giminės suleidžia ampulę, kad jį užmigdytų ir taip viską baigtų. Ar tai normalu? O negimusių kūdikių žudymas. Pagal Šventąjį Raštą ir negimęs žmogus turi tokią pat teisę kaip ir gimęs. Bet visa tai yra paneigta.

Ir tas siaubingas pelno, naudos siekimas, kai vieni nepaprastai skursta, o kiti, vos keli procentai, sukaupę visus pasaulio turtus, prieštarauja bet kokiai teisei ir žmoniškumui.

Ar Dievas pritaria tam? Visada tai priveda prie tokių dalykų, kad iškreipia pačią gamtą. Aš užsiminiau, kad pagal Šventąjį Raštą gamtos pusiausvyra ir žmogaus moralė turi glaudų ryšį.

Dažnai pastebima, jeigu žlunga moralė ir gamta pradeda eiti iš proto, atsiranda nenormalūs reiškiniai, sausros, karščiai, šalčiai - ten, kur anksčiau to nebūdavo. Ne tik religija, bet ir mokslininkai sako, kad žmogaus dvasia, moralė ir gamta turi nepaprastą tarpusavio ryšį.

- Visi kalba, kad nuo šiol pasaulis toks nebebus, koks buvo, ir mes tapsime kitokie. Sutinkate?

- Mąstantis žmogus kitaip turėtų gyventi. Aš žiūriu kaip religijos specialistas į religijos, į Švento Rašto istoriją. Kada, pavyzdžiui, šventoji tauta, klystanti tauta, tikrai susimąstė? Kai patyrė dideles tragedijas.

Šiaip sakė, Dievo nebereikia, gerai gyvename, viskas gerai, bet štai pakliūva į vergiją ir kitokias, blogas, sąlygas. Tik kai mato, kad didelė žmonių dalis žūsta, tada šaukiasi Dievo. Ir tada grįžta prie tikėjimo. Duok Dieve, kad šitiek suprastume. Bet taip būna, jeigu žūva labai daug.

O dabar tereikia džiaugtis, kad, palyginti su kitais kraštais, mirčių Lietuvoje nėra labai daug. Dėl to dalis žmonių labai nerimtai elgiasi. Tik tada susimąstysime, kai didelė dalis žus. O kai kas pranašauja, kad, jeigu nebus sukurta vakcina, gali mirti du trečdaliai žmonijos. Tada nebebūtų įmanoma gyventi kaip gyvenus. Aš manau, kad ir euras gali griūti, nes ekonomika žlunga.

To nenorėčiau. Norėčiau , kad žmonės, skaitydami apie praeities tragedijas, susimąstytų ir gal virusą lengviau nugalėtų. Ir tai vėlgi atitinka tikėjimo mintį - prisikėlimas kitokiam gyvenimui. Susimąstyk, kad tu per daug į turtą linkęs buvai. Kas iš tų tavo milijardų, jeigu tavęs mirtis laukia.

Ir dabar turtuoliai dejuoja, kad jų investicijos žlunga. Bet aš pastebiu, kad kai kurie turtingieji net Lietuvoje jau aukoja ir medikams, ir medicinai. Tas jau rodo tikrą prisikėlimo dvasią. Kad galvojama ne apie save, o apie kitą.

- O kaip atrodo žmonių elgesys ir sąmoningumas koronaviruso akivaizdoje?

- Mane liūdina girdint, kad vieni džiaugiasi, va, nereikia į darbą eiti, kitiems į mokslus, ir tai priima vos ne kaip atostogas. Daugelis nekreipia dėmesio - veržiasi į Palangą, Birštoną, Druskininkus, nors iš ten prašo nevažiuoti. Neatsakingumas tempia į pražūtį ir kraštą, ir pasaulį. Tai rodo, kaip mums trūksta mąstymo ir atjautos.

- Jūs paprastai aktyviai dalyvaujate pasaulietiniame gyvenime. Kaip jus veikia koronaviruso situacija? Nepasigendate bendravimo?

- Aš esu vienužis, kaip poetai rašė. Gyvenu knygomis, internetu. Turiu 5 tūkstančių knygų biblioteką, iš jų penktadalis vokiškų. Norėdamas bendrauti, visada labai daug skaitau, stengiuosi lavintis, ne tik meldžiuosi, kas privaloma dvasininkui.

Šiaip visuomet daug dalyvaudavau partizanų pagerbimuose ar perlaidojant jų palaikus, arba stengiausi priminti užmirštamus žmonės. Popiežiaus Pranciškaus mintis, kad kunigas, dvasininkas ar vyskupas, turi kvepėti avių kvapu, vadinasi, ginamųjų kvapu. Tai dėl to tikras ganytojas turi būti su žmonėmis, jų rūpesčiais.

Ta mintis mane vedė visada - ir dalyvaujant „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidime, ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete. Tai buvo tiesioginė kova prieš sovietus, dėl to, kad žmonės buvo skriaudžiami.

Kai ilgai dirbau ir Alytuje, ir Telšiuose, žmonės netilpdavo net šventoriuje. Būdavo minios žmonių, jie dvasiškai pajausdavo, kad mes visi vienodi, visi kartu. Dabar to nebus. Tas virusas iš mūsų atėmė vieną esminių nuotaikų -buvimą šalia kitų žmonių.

- ...ir bendrystės džiaugsmą ridenant margučius atėmė taip pat...

- Puikiai prisimenu, kaip būdami vaikai kiaušiniaudavom, margučius ridendavom. Tai daugiau šeimos tradicija, labiau išorinis dalykas. Kai esame izoliuoti, tuo džiaugsmu daug kam pasidalinti nebeteks arba teks mažiau.

Bet šiaip niekas netrukdo džiaugtis prisikėlimu - aleliuja, Kristus prisikėlė ir mes kelsimės. Kiekvienas, net ir mirštantis, ir koronavirusu sergantis turi prisiminti, kad šitas mūsų gyvenimas tik laikinas, o mes gyvensime amžinai. Žmogaus dvasios niekas negali nužudyti, jeigu jis pats to nenori.

Velykos primena, kad visų mūsų laukia amžinas prisikėlimas. Ne liūdesys, ne mirtis paskutinis žodis. Mirtis - tik kablelis, bet ne taškas.