Martynas - vienas populiariausių vardų Mažojoje Lietuvoje. Šio vardo paplitimą istorikai ir etnografai sieja su Martyno Liuterio veikla. Tačiau Martyno dienos tradicija - gerokai senesnė už liuteronybę.
Šv. Martyno legenda
Šv. Martynas gyveno IV amžiuje Italijoje ir buvo Turino vyskupas. Kilęs iš Vengrijos, jaunystėje jis buvo Romos legionierius. Garsėjo ne tik kaip geras karys, bet ir kaip žmogus, užjaučiantis bei padedantis vargšams. Pasakojama, kad sutikęs prie miesto vartų sušalusį pusnuogį elgetą, Martynas kardu perrėžė savo kareivišką apsiaustą per pusę ir atidavė sutiktajam. Naktį jis susapnavo Kristų, apsigobusį ta apsiausto puse.
Šv. Martyno šventės metu prisimenami senieji amatai ir piemenukų žaidimai.
Taigi Šv. Martyno šventė atsirado iš katalikiškos tradicijos, nes liuteronai šventųjų negarbina. Tačiau nuo 1483 m. lapkričio 11 d. Šv. Martynas pažymėtas ir liuteroniškame kalendoriuje, nes šios dienos išvakarėse gimė Martynas Liuteris, didysis bažnyčios reformatorius.
"Plačiausiai ir iškilmingiausiai Šv. Martyno diena švenčiama Vokietijoje. Ten organizuojamos didelės šv. Martyno legendą primenančios eitynės su žibintais. Klaipėdos vokiečių bendrija šią gražią tradiciją 2009 metais pasiūlė įgyvendinti ir Klaipėdoje. Neteko girdėti, kad tokia šventė būtų buvusi mūsų mieste prieškariu, tai nauja, bet labai graži, su vokiškumu siejama tradicija. Kviečiame vaikus savo rankomis gaminti žibintus ir nušviesti tamsų lapkričio 11-osios vakarą Klaipėdos gatves, dalyvauti Šv. Martyno eisenoje nuo Atgimimo aikštės iki buvusios Šv. Jono bažnyčios vietos", - ragino Klaipėdos vokiečių bendrijos kultūros projektų vadovė Rasa Miuller.
Švenčia vaikai
Klaipėdos etnokultūros centras taip pat kviečia prisiminti Martyno dieną ir ragina ją minėti uostamiesčio švietimo įstaigose. Vakar Etnokultūros centro kolektyvas "Kuršiukai" lankėsi Klaipėdos kopšelyje-darželyje "Kregždutė". Darželyje vyko jomarkėlis, "Kuršiukų" pasirodymas, kolektyvo vadovė prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė pristatė šios šventės prasmę, tradicijas, visi vaikai kartu žaidė liaudiškus žaidimus, dainavo, šoko ir, žinoma, vaišinosi Šv. Martyno vaišėmis.
"Lopšelyje-darželyje "Kregždutė" vykdomas papildomas etnokultūrinis ugdymas. Manome, kad tokios šventės yra labai prasmingos, nes per jas vaikai lengvai ir ilgam perima, o sykiu ir savo šeimoms perduoda liaudiškas tradicijas", - samprotavo ugdymo įstaigos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Astra Paldavičienė.
Nuo seno Šv. Martyno diena buvo pirmiausia vaikų šventė, nes šią dieną baigdavosi žemės ūkio samdinių samdos laikas. Šeimininkai su samdiniais stengdavosi kuo geriau atsiskaityti, surengdami ypatingas vaišes, kurių pagrindiniu patiekalu tapdavo kepta žąsis. Po šios šventės augesni vaikai galėdavo ruoštis į mokyklą.
Kapta žąsis - pagrindinis Šv. Martyno patiekalas.
Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad piemenukai net imdavosi burtų, kad tik greičiau pašaltų ir pasnigtų. "Apie pamiškės beržą jie vesdavo baltą oželį ar ožką. Du piemenys čiupdavo gyvulį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą. Tas, kuris pramiegojo Sekminių rytmetį ir todėl per visą ganiavą buvo pravardžiuojamas spirgučiu, dabar turi įsikąsti ožio uodegą. Kiti eina vorele iš paskos ir plėšia iš visos gerklės: "Oi, ožkela, tu baltoja, kokia tu graži!/Aisma aplink baltų beržų, kad būt greit žiema..." Šios linksmos, žaismingos žiemos šauktuvių apeigos - tai ne kas kita, kaip senųjų aukojimo ritualų palikimas", - įsitikinęs L. Klimka.
Aukodavo ožį
Apie rudeninį aukojimą, pasak mokslininko, yra žinių ir Mažosios Lietuvos istoriografiniuose XVI a. šaltiniuose. "Pavyzdžiui, Jeronimo Maleckio 1583 m. leidinyje, pavadintame "Tikras Sambijos sūduvių aprašymas su jų ožio aukojimu ir ceremonijomis". Ten pasakojama: "Susirinkus į vieną vietą keturių penkių kaimų gyventojams, aukotojas, vadinamas vuršaičiu, lazda užmušdavęs ožį, kurio mėsa būdavusi čia pat išverdama ir valgoma su kviečių paplotėliais. Juos iš paraugintos tešlos gniužulų išsikepdavę aplink ugnį sustoję vyrai, svaidydami tešlą iš rankų į rankas per liepsną. Per naktį puotavę, kaulus ir puotos likučius užkasdavę į žemę." Ožys - padėkos auka žemės dievybėms už išaugintą derlių - "atpirkimo ožys". Po Martyno žemė nebedirbama: jau niekas jos nebedrįsta "judinti" - tepailsi iki pavasario", - akcentuoja etnologas.
Pašnekovas teigia, kad šv. Martyno, kuris tvartus uždaro, ir šv. Jurgio, kuris tvartus atveria pavasarį balandžio 23-iąją, vardais paženklintos dienos buvusios prosenoviškos gyvulių augintojų šventės, svarbūs kalendoriaus atskaitos taškai.
"Sėlos" muziejuje Biržuose vienoje iš salių eksponuojamas labai įdomus suolas. Jo ornamentuotoje atkaltėje išpjaustinėtos tų švenčių simbolinės figūros: šv. Jurgis joja žirgu, o priešais - šv. Martynas, pasigavęs gaidį. Mat pabaigus laukų darbus, žmonėms nebereikės keltis "su gaidžiais". Tad kitados gaidį pjaudavo kaip auką dievybei, globojančiai gyvulius. Jo krauju netgi aptaškydavo tądien arkliams duodamas avižas - teišbūna peržiem sveiki. Šią senovinę apeigą mena latviškos dainos ketureilis: "Martynui gaidį / Kirtau devynskiauterį, / Lai lekia mano žirgas Devyniais kalnais", - cituoja L. Klimka.
Po Lietuvos krikšto, įvedus krikščioniškąjį kalendorių, pasak L. Klimkos, reikšminga rudens šventė sutapo su šventojo Martyno diena.
"Ši diena būdavo paskutinis terminas duoklėms ir skoloms atiduoti, būdavo mokamas karčemų laikymo mokestis, susitariama dėl dvaro žemės nuomos. Ir šeimyną - bernus bei mergas - samdydavo ūkio darbams būtent nuo šios dienos. Kartu kaimas išsirinkdavo seniūną - "šaltyšių". Su kerdžiumi kaimas taip pat būdavo suderėjęs ganyti tik iki Šv. Martyno", - svarbiausius Šv. Martyno įvykius vardijo L. Klimka.
Svarbiausia - žąsis
Klaipėdos universiteto Baltų filologijos katedros profesorė Dalia Kiseliūnaitė, daug bendravusi su senaisiais Mažosios Lietuvos gyventojais sako, jog niekas neprisimena jokių kitų papročių, išskyrus pasisėdėjimą su samdiniais, atsidėkojimą jiems sočia vakariene, gera alga ir "magaryčiomis" bei bendrą žąsies valgymą.
Žąsys nuo seno buvo auginamos kiekviename didesniame ar mažesniame Mažosios Lietuvos ūkyje. Prieš šventą Martyną jų būdavo galima įsigyti dideliuose Klaipėdos krašte rengiamuose "jomarkuose".
"Žmonės pasakoja, jog prieš Šv. Martyną, likus savaitei iki pjovimo, žąsys buvo nupenimos. Net per prievartą joms grūsdavo miltinius kukulius. Paukščiai būdavo aptveriami, kad nelakstytų ir nemestų svorio", - pasakojo D. Kiseliūnaitė.
Per šventę buvo laikomasi tradicijos ne tik kartu suvalgyti keptą žąsį, bet ir padovanti gyvą paukštį samdiniams.
Pasak D. Kiseliūnaitės, Mažojoje Lietuvoje samdiniai uždirbdavo geriau, nes "iš Žemaitijos daug ėjo per "rubežių" samdytis. Daugelis "gaspadorių" normalesnius butus (t.y. specialų, samdiniams, namą) pastatydavo, neengė taip baisiai. Jei būtų blogai, nebūtų čia ėję. Matyt, ir latviai geriau mokėjo, nes visas pasienis traukė į Latviją dirbti", - teigė pašnekovė.
Tradiciją gaminti žibintus ir juos uždegti minint šv. Martyno šventę puoselėja daugelis uostamiesčio mokyklų ir darželių.
Orų spėjimai
Nuo Martyno jau pradedama laukti Kalėdų. Tądien lietuvininkai bandydavo sužinoti, koks oras bus per Kalėdas, ar teks kęsti šaltą žiemą. Sakoma: "Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu"; "Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio". "Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo. Ir atvirkščiai."
O toji žąsis, iškepta su obuoliais ar džiovintomis slyvomis - tai tradicinis Šv. Martyno šventės patiekalas. Jį suvalgius iš žąsies krūtinkaulio darsyk spėjami žiemos orai. Jeigu ant kaulo daugiau baltos spalvos, bus daugiau sniego ir speigų; jeigu daugiau rudos, atlydžių. Šaltą žiemą lemdavo ir giedra per Šv. Martyną.
Kaip kepti žąsį
Mažosios Lietuvos kulinarijos nepriklausomas ekspertas Vincentas Sakas teigia, jog šio regiono šeimininkės išdarytas žąsis įtrindavo tik druska, nes prieš šventę pripenėtos žąsys turėdavo parodyti savo tikrąjį skonį ir aromatą. Parą laikydavo pakabinę vėsioje vietoje.
Įdarui (priklausomai kokia žąsis ir kokie obuoliai) obuolius nulupdavo, išmesdavo sėkladėžes, supjaustydavo ketvirčiais, išmaišydavo su pilnu šaukštu medaus, sauja nuplautų ir išbrinkintų razinų, sauja smulkintų peletrūnų arba petražolių. Įdarytą dėdavo į "britvoną" (ketaus puodą), ten įpildavo stiklinę vandens, dėdavo žąsį nugara į viršų ir kepdavo tol, kol gražiai apskrusdavo.
Po to žąsį apversdavo, aukštoje temperatūroje apskrudindavo, ugnį sumažindavo ir kepdavo kas 10 minučių apliedami išsiskyrusiais taukais tol, kol mėsa tapdavo minkšta. Tikrindavo mediniu iešmeliu: jei jis lengvai lysdavo į paukštieną, tai žąsis būdavo iškepusi.
Patiekdavo su bruknių uogiene ir ragaišiu.
Šviečiančių žibintų eisena
Lapkričio 11 d., sekmadienį, Klaipėdoje vyks tradicinė vaikų eisena su žibintais. Šventės pradžia 16.30 val. Atgimimo aikštėje. Vaikučius ir jų tėvelius pasitiks šv. Martynas ir ves į buvusios Šv. Jono bažnyčios vietą. Ten susirinkusieji susipažins su šv. Martyno legenda, sveikins varduvininkus, žais žaidimus, vaišinsis.
Pasiimkite žibintą ir švęskime kartu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą