Naktį Mėnulis jai prie lovos patiesia šaltą it skarda kilimėlį – vis tokį pat jau bene trisdešimt metų. Dulkės ant vienintelės lentynos, ant indaujos, ant šviestuvo gaubto – irgi visada tokios pat. Mergina jas nušluosto, o jos pamažu vėl nugula. Šituose namuose netgi vienmetė begonija jau trisdešimt metų – ta pati. Nusenusi, sugurusi, persirgusi visomis gėlių ligomis, žydi kasmet vis kukliau, vis trumpiau, bet vis dėlto siurbia, kaip išgalėdama siurbia syvus iš papilkėjusios žemės gelsvame vazonėlyje. Tik musių kartos per tuos dešimtmečius spėjo pasikeisti nesuskaitomą daugybę sykių.
Spintoje klaikiai cypiančiomis durimis sukabintos paliegusios suknelės jau seniai turėjo būti sudėvėtos į skutus, bet vis dar gyvuoja, nes nujaučia esančios brangios ir reikalingos. Menkiausiam kiaurapūčiui pratraukus, indaujoje sudzingsi taurelės, per visą ilgą gyvenimą nepatyrusios jokio skysčio skonio. Tik vanduo retsykiais išplauna aklinas jų gerkliukes. Vienintelį kanalą transliuojantis radijo aparatas ir senas žadintuvas, trisdešimt metų birbiantis tą pačią valandą, tą pačią minutę, šiuose namuose – geriausi draugai. Kai jiedu vienas po kito prabyla, šeimininkė keliasi ir spiriasi į šliures – prasideda jos diena.
Prieš išeinant merginą apgobia unikalaus sukirpimo, bet nuolat persišaldęs paltas. Santykiai tarp nugaros, krūtinės, rankovių, skvernų ir kišenių jau seniai pašliję, kai kurios dalys kitų nė nepažįsta, bet iš pareigos visos kantriai laikosi drauge, nes kas gi dar sušildys šeimininkę darganotą rudenį ar švininę žiemą, kas pridengs kumpstančius jos pečius. Ant kojų aunamos vengierkos vaitoja ir skundžiasi – jų oda suskirdusi, raukšlėta, nė tepalas nebepadeda. O paguodžia jas nebent plinkantis šepetys.
Po kojomis gurgždantis sniegas neilgai išsilaiko šviežias, tuojau pat tęžta, maišosi su išbarstyta druska, su purvu, atkimbančiu nuo tūkstančių batų. Kol ore, sniegas dar švarus, bet vos nukritusios ant senyvų paltų, nusišėrusių kailinių, iškvaršusių galvų, snaigės akimirksniu prisigeria nuovargio, ligų, irzlumo. Balti ilgai išlieka tik miškai, neišbrendami laukai ir tokie lopiniai, kurių nepasiekia kaminų suodžiai, automobiliai, žmonės ir šunys. Bet pavasariop ir ten atsiveria visos sniego paslaptys: tuščios, dvokiančios pieno pakuotės, suakmenėję duonos kriaukšliai, suglamžyti cigarečių pakeliai, higieniniai įklotai, žinoma, panaudoti; vienur išnyra graudūs eglutės griaučiai, kitur – vargani dviračio kaulai, ir visa tai lieka voliotis iki kito rudens, iki kitos žiemos. Aišku, kažką ištąsys vaikigaliai, kažką surinks kiemsargis, bet įsisuks į perpildytus šiukšlių konteinerius vėjas, praūš sąvartynu, ir vėl tai čia, tai ten voliosis žuvies ašaka, prirūgęs prezervatyvas, pasenusio žemėlapio atplaiša, nuorūka, kurios rūkytojas gal jau dūlija kape – o paskui visa tai vėl užklos sniegas.
Jis gurgžda po kojomis ir merginai nekelia jokių jausmų. Užkopusi slidžiais laiptais, ji atplėšia sunkias duris, už kurių praleis visą dieną. Štai ir amžinoji jos kėdė – vos pastebimai sukrypusi, bet laikosi dar gana tvirtai. Kaip ir stalas, su kuriuo ji nugyveno gražų amželį: be ypatingų sentimentų, tačiau ir be barnių. Mergina atsisėda, ir jai per rankas išsyk pasileidžia kasdienis begalinis laiškų ir siuntinių srautas. Kadaise jai šypsojosi kosmonautai ir mokslininkai, sekretoriai ir bevardžiai sportininkai. Kadaise ji nejučia išmoko lotyniškus gėlių ir gyvūnų pavadinimus, probėgšmais susipažino su klasikine tapyba. Bet pakeliui iš darbo į namus ar iš namų į darbą niekad nesutiko nė vieno lotyno, kuriam būtų galėjusi pasakyti Vulpes vulpes ar Lutra lutra. Dabar kosmonautų nelikę. Vien paukščiai, koplytstulpiai ir tautiniai drabužiai.
Pietų pertrauką – nė sekundės ilgiau nei valandą – ji visada praleidžia užkandinėje to paties pastato pusrūsyje. Išgeltusios užuolaidos čia menkai pridengia amžinai tą patį praeivių batų vaizdą už nedidukų langų. Aliumininės ir medinės kėdės negailestingai smaigsto raukšlėtą linoleumą; ten, kur jis atsiknojęs arba prasitrynęs kiaurai, staliukai svyrinėja, o ant šalto betono galima rasti spindinčių cukraus kristalų, seniai jau nebekepamos rūšies bandelių trupinių, išimtą iš apyvartos monetą. Metų metais tokį pat merginos valgiaraštį: varškė iš kalkių, klijų sriuba, kaučiukinis šnicelis, geodezinė kava su butaforiniu pyragaičiu – apkūni bufetininkė už nutrinto prekystalio moka mintinai. Užkandinės palubėje telkiasi senstelėjusio majonezo tvaikas, o palei grindis lengvas skerspūtys draiko pigaus vyno kvapelį. Kai tuodu dvakai sumiš ties stalviršiais, užkandinę teks uždaryti. O kol kas... Aliuminio šaukštelis neria į kavą, mergina abejingai skandina cukrų, praeivių kojos už puslangių atkakliai trypia jau ir šiaip ištežusį sniegą. Pastogėje tuštinasi balandžiai.
Pavakary ji vėl pastumia apyblandos prispaustas duris ir išeina namo. Gunktelėję merginos pečiai, baigena paltas, senamadis plaukų kuodas, senamadžiai akinių rėmeliai: kas šį miestą ištiktų, jei visa tai iš jo eksterjero būtų staiga išplėšta? Ji niekada nežiūri sau po kojomis, juolab – į viršų, niekada nesižvalgo į šalis, jos kelias dešimtmečiais tas pat.
Šaltoje laiptinėje tamsiai žaliomis sienomis, prirašytomis tarsi dienoraščio ar svetimų paslapčių registracijos žurnalo puslapiai, žmonių ar žiurkių šlapimo tvaiko neišvėto net nuolatiniai skersvėjai. Pagaliau – namai. Cypsinčios grindys ir gintarinis peizažėlis ant sienos. Pustuštėje lentynoje – kelios knygos: „Viskas iš grybų“, „Alchemikas“, „Alisa Stebuklų šalyje“, „Kepiniai“... Žilas plaukas ant apšiurusio kilimėlio, svogūnų kvapas mažytėje virtuvėje...
O štai vasarą būna atostogos. Tada ji niekur neina, kiauras dienas mezga, skalbia ir šluosto dulkes. Kieme šurmuliuoja vaikai ir šunys. Už sienos riejasi kaimynai. Pro langą vidun braunasi medžių šešėliai, iš kaimynystės tvoskia troškintais kopūstais. Ak, vasara.
Kartą mergina netgi nuvažiavo į kurortus. Jūra buvo tamsiai pilka, beveik mėlyna, o smėlis – gelsvas. Ji tikėjosi visai ne tokių spalvų, todėl gerokai nusivylė. Negana to, žmonių knibždėlyne dauguma buvo dar ir nuogi. Užkandinėje – kopų papėdėje, netoli viešųjų tualetų, – kur čeburekų kvapas tvyrojo toks sodrus, kad nors imk ir atsikąsk, įkyriai priskreto kažkoks vyriškis, greičiausiai iškrypėlis: ar jums nieko neatsitiko? Gal galėčiau kuo padėti? Be to, ją smarkiai erzino perdėtai mandagi padavėja, iki gyvuonies nubrūžintas linoleumas ir trankomos durys. Itin masyvus storulis prie gretimo staliuko švilpė, švogždė, girgždėjo ir šnypštė, o atokvėpio akimirkomis visus aplink kalbino. Mergina išėjo nė nebaigusi užkandžiauti. Prie užeigos kampo, viena ranka atsirėmęs į skarda aptaisytą sieną, stovėjo kažkoks vyras ir skausmingai vėmė. Kai pakėlė į merginą akis, ši krūptelėjo. Būtų galėjusi prisiekti, kad mato kosmonautą, kurį prieš septyniolika metų patyliukais, niekam nežinant, beviltiškai mylėjo. Tik anas, iš pašto ženklo, buvo su skafandru, iš po kurio gaubto švietė laiminga šypsena, o šitas, žinoma, be skafandro, išpurtusiu, kone violetiniu veidu, ir atrodė mažiausiai septyniolika metų nesišypsojęs.
Iš kurortų, kur niekas nesidrovėjo išvirtusių pilvų, išpampusių papilvių, nudribusių krūtų, o pušys trenkė kažin kokiais – nesupaisysi – vaistais, mergina su pašinu širdyje pasiskubino grįžti pirm laiko. Guodėsi nebent tuo, kad, prieš važiuodama, apdairiai nešvaistė pinigų ir nepirko maudymosi kostiumėlio.
Iš stoties ėjo susigūžusi ir nekantraudama greičiau pasiekti namus. Kieme nejučia pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į savo buto langus. Tą pat akimirką ją persmelkė šaltis, siaubas ir ilgesys – prietemoje švietė jos virtuvės langas. Kai drebančiomis kojomis kopė aptrupėjusiais laiptais, jai pasirodė, kad visa laiptinė dvokia šlapimu ir pelėsiais. Vaidenasi, pamanė. Tirtančiais pirštais atsirakino buto duris. Žuvytės akvariume buvo jos baisiausiai pasiilgusios. Tiesa, viena – nugaišusi. Kvepėjo sienų apmušalais ir sužiedėjusia duona. Už sienos riejosi kaimynai. Merginą apsiautė šiluma ir ramybė. Šviesą virtuvėje ji buvo užmiršusi išjungti, ir tiek. Ištikima 60 W lemputė kantriai sulaukė šeimininkės ir tik tada sprogo, ištikta infarkto.
Po vasaros į žmonių kūnus, pastatus, visuomeninį transportą, šunis, kates ir žvirblius, ir netgi balandžius ima neskubriai smelktis ruduo. Vien tik varnos lieka nepriklausomos nuo metų laikų. Aštriais balsais nuo medžių purto paskutiniuosius lapus, nutūpusios ant šaligatvių tąso nugvelbtus mėsgalius, nuolat ginčijasi tarpusavyje, erzina ir žavi.
Mergina iš spintos išsiima paltą, kuris atrodo dar labiau nudryžęs, per vasarą nė kiek nepailsėjęs. Jau kone permatomas, apibrizgusiomis rankovėmis. Ištikimąjį drabužį ji apžiūri prieš šviesą ir imasi operuoti. Paltas vaitoja iš skausmo ir dūsauja iš dėkingumo, kol galiausiai nurimsta pakabintas prieškambaryje.
Ir vėl – kiekvieną dieną, nuo ankstyvo ryto iki pavakarių, ji kilnoja siuntinius, klijuoja pašto ženklus, įteikia registruotus laiškus, o per pietus jau kita bufetininkė patiekia tos pačios geodezinės kavos, prie gretimo staliuko skyriaus viršininkas vėl šnypščia nosį ir čiaudėja, anapus puslangio – šis bent įskilęs, štai kokia permaina – šaligatvį trypia tos pačios kojos, aplink tie patys žodžiai, iš kavos aparato – kaip vakar, užvakar ir prieš dešimtmetį – virsta tie patys garai ir majonezu trenkia lygiai taip pat. Ūmai ji panūsta visą giliai tūnančią neviltį atryti lyg kokį stemplėje įstrigusį kaštoną ir išspjauti – išrėkti tam prakeiktam majonezui, kad jis dvokia, tiems batams už puslangių išrėkti, kad iš tiesų jie purvini ir nėmaž nemadingi, išrėkti skyriaus viršininkui, kad negražu snargliuotis, kur kiti valgo. Bet nieko ji neišrėkia, tik paspringsta atšalusia kava ir susigėdusi išbėga iš užkandinės.
Vakare mergina, kaip visada, užsipliko arbatos, užsitepa ant duonos sviesto, paskaito sodininko vadovą, išsivalo dantis, nusiprausia, nusišluosto, pažiūri į veidrodį, užsimerkia, atsimerkia, susišukuoja ir ima nusirenginėti. Nusirengusi apsivelka naktinius. Jie kvepia patalynės dėžės fanera. Mergina prisuka žadintuvą. Ūmai nelauktai netikėtai užbirbia durų skambutis. Ji nutirpsta. Staigmenos lūkestis, baimė ir ilgesys surakina sąnarius, kone atima nuovoką. Bet tik akimirką. Pritykinusi prie durų, mergina kuo atsargiausiai žvilgteli pro akutę. Laiptinėje nieko nėra. Ji užgniaužia atodūsį ir grįžta į kambarį. Ir staiga susivokia neprisimenanti, ar prisuko žadintuvą.
Naktį, išvarginta nemigos, keliasi iš patalo ir žadintuvą vis dėlto prisuka – dar kartą. Toks nepakeliamas krūvis (iš dalies kalta ir senatvė) įvaro prietaisui infarktą. Kai įprastu laiku reikia paskelbti naują rytą, žadintuvas jau merdėja ir čirkšti, žinoma, nebegali. Po paskutinio silpno tik kambaryje stoja gūdi tyla. Kietai įmigusi mergina apie tragediją nieko nežino, todėl pirmą kartą gyvenime pavėluoja į darbą. Giedrą lapkričio priešpietę jos veidą čaižo ugninė praeivių žvilgsnių kruša, todėl slinkina dar labiau susigūžusi, dar vargiau plėšia masyviąsias duris. Lyg maža būtų bėdos, ant savo stalo ji randa pamerkta gėlių – ak, kam tos patyčios?! Likusios darbo valandos praslenka kančioje. Pietauti mergina, žinoma, neina. Į pavakarę ji susivokia nieko nebežinanti – nei datų, nei vardų, nei kelio. Namo šiaip ne taip parsiranda tik vėlai vakare, išsitaršiusi, purvinais šonais, apdujusi. Pastirusiais pirštais atsisagsto paltą, nusitraukusi vengierkas numeta į kampą ir, nė nežiebdama šviesos, griūna į lovą.
Apie trečią valandą nakties prie šoninės akvariumo sienelės priglunda pilkšvas gniutulas, gąsdindamas žuvytes nuslysta stiklu, paskui šauna aukštyn ir ištirpsta lubose.
Septynios sekundės po pusės septynių niekieno nepaliestas nusispaudžia jungiklis, ir kambaryje įsižiebia šviesa. Po virduliu virtuvėje užsikuria ugnis ir netrukus užkunkuliuoja vanduo arbatai. Atsidaro šaldytuvo durelės ir duoninės dangtis, sviestas lygiu sluoksniu nugula duonos riekę. Tuo metu prieškambaryje nuplikęs šepetys stropiai blizgina batus, o juodasis paltas rankovėmis trina vakarykščiai išpurvintus šonus. Kambaryje vėl nusispaudžia jungiklis. Ji lieka gulėti tamsoje, vos vos prasimerkusi, vos vos prasižiojusi. Atsirakinusios buto durys paslaugiai išleidžia paltą ir batus, tada vėl užsitrenkia. Jie slenka žemyn nuo vaikystės pažįstamais laiptais, kiūtina puikiai žinomu keliu. Kiemsargis, išvydęs pažįstamą siluetą, sušunka labą rytą ir gūžteli pečiais, kažkodėl nesulaukęs atsakymo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą