Šis keltas maksimaliai manevringas, galima ratus sukti. Žmonėms tie sukiniai, kai pro akis skrieja uosto šviesos ir vilnys, yra atrakcija, o mums - kasdienis darbas. Bet vairinėje mane pasiekia galingi muzikos garsai, o plaukiantys šiuo keltu keleiviai visuomet draugiški, maloniai nusiteikę, gražūs ir pasipuošę, todėl šventinė nuotaika persiduoda ir įgulai. O kai plaukiu, tampu aklas viskam, kas vyksta denyje, nes reikia susikaupti, nevalia atsipalaiduoti.
Daugelis berniukų "išauga" svajonę būt kapitonu. Gal jūsų šeimoje jų jau būta?
Man pirmam teko praminti šį taką. Širdis linko prie technikos, tad daugelį metų mažajame laivyne, buvusiame Jūrų prekybos uoste, dirbau vilkiko mechaniku, padėjau švartuotis dideliems laivams. Likimas taip susiklostė, kad baigiau ir laivavedybos mokslus, tad dirbau laivavedžiu - mechaniku, o paskui šios specialybės atsiskyrė. Pradėjau kapitonauti ir išplaukiau į didžiuosius vandenis, į arabų šalis Afrikoje, į Angolą.
Grįžus iš jūrų tolimų, pasitaikė darbas krante, ir pamaniau, kad tiek metų atidavęs jūrai, audras aplenkęs, verčiau liksiu arčiau namų ir šeimos. Nesu didelis vienišius. Na, plaukiojau kapitonu visais perkėlos keltais: "Kintai", "Žalgiris", "Baltija", "Neringa"...
Tačiau ar ne monotoniškas jūsų darbas?
Iš šalies taip atrodo: pirmyn - atgal, o iš tiesų esi pasiruošęs bet kokiems netikėtumams, kiekviena diena - kitokia. Marias pažįstu kaip savo akį, bet ir iš giedro dangaus nugruma perkūnas, prapliumpa liūtis, o iš kur nors netikėtai gali išnirti jachta ar įsilinksminusių vestuvininkų laivelis, tad turi būti budrus ir akylas. Ties Danės žiotimis kilęs 33 m/sek. vėjas gali užnešti. Nebijau ledų sangrūdų žiemą, jei plauki su protu, nevarai visu pajėgumu, neįmanoma, kad ištiktų "Titaniko" likimas. Tik bjauru, kai kyla rūkas.
Ir jeigu dirbantis vandenyne mato tik vandenyną, kalnuose - kalnus, tai aš nuolat grožiuosi tuo, kas aplinkui. Tai iš tiesų nuolat jautiesi vidumi pakylėtas. Man tai nenusibosta per daugelį metų.
Visuomet jaučiate didelę įtampą?
Įtampos pakanka, ir keleivių visokių pasitaiko, kartą iš krantinėje šėlusios publikos kažkas šovė oriniu šautuvėliu, denyje aptikome kulką. O į vairinę pasižvalgyti, pasmalsauti paprastai užeina rimti jaunuoliai.
Kai dirbau Naujojoje perkėloje, Neringą siaubiant gaisrui, teko plukdyti gaisrines mašinas, itin tiksliai, atsakingai vykdyti dispečerio nurodymus.
Na, o stipriausią įspūdį paliko išgyvenimai Arabijos jūroje. 2003 metais ten buvome terminale, panašiame į Būtingės. Anksti rytą išgirdome galingą sprogimą ir pamatėme degantį tanklaivį, apsuptą pragariškos liepsnos. Matėme, kaip iš 20 metrų aukščio į vandenį šokinėja panikos apimti žmonės, ir tik vienas nusigriebęs gelbėjimosi ratą. Mes priplaukėme valtele ir ištraukėme šešetą žmonių, kurių kūnai buvo suluošinti. Tai buvo bulgarų ekipažo nariai. Tanklaivio, atrodė, neįmanoma užgesinti, bijojome, kad neįvyktų kitų sprogimų, ir, atliekant gelbėjimo darbus, teko laivo nosimi įlįsti į liepsną, buvome ant išsiliejusios naftos dėmės.
O paskui buvote apdovanoti medaliais už narsą?
Terminalo administracija vis žadėjo dosniai atsilyginti už ilgų dienų triūsą... Bet svarbiau buvo išsiaiškinti, ar tanklaivis sprogo dėl vidaus gedimų, ar tai buvo teroristų išpuolis. Viskas rodė, kad prie tanklaivio korpuso buvo pritvirtinti sprogmenys, priplaukus valtele. Mus užmiršo, bet atlygis tas, jog išgelbėjome žmonių gyvybes.
Ar jūsų išrinktoji kažkuomet susižavėjo kapitono uniforma?tab Ar jūsų meilė gili kaip jūra ir patikima?
Kai susipažinome, dar net kursanto uniformos nevilkėjau. Jai buvo dvylika metų... Kai išplaukiau į svetimus kraštus, į kitas nesidairydavau, nes buvome ką tik susituokę, aš - laimingas ir mačiau tik ją vienintelę.
Meilė - tai toks neprognozuojamas, gaivališkas reiškinys, ir tą retą, didį jausmą gali išgyventi ne tik poetas, bet ir duobkasys. Teko matyti ir guosti ne vieną verkiantį kapitoną, kurį likimas išskyrė su mylima ir kuriam meilė virto kančia...
Ar parnešate žmonai gėlių?
Galima sakyti, kad parnešu... - juokiasi.
Kaip atsipalaiduojate? Ar mėgstate jūreivišką romą?
Labiau vertinu armėnišką konjaką. O laisvalaikiu patinka keliauti automobiliu su šeima po Europą. Vaikai sudarinėja maršrutus. Sūnus tapo geografu, o Greta, baigianti dešimtą klasę, yra puiki mechanikė. Mudu drauge taisome automobilį ir išsiverčiame be autoserviso. Be vargo galėčiau surinkti bet kokio laivo modelį. Nekolekcionuoju nieko, tik turiu iš Afrikos parsivežęs ryklio nasrus kaip suvenyrą. Na, ir sukiodamasis apie namus visada randi ką pakrapštyti. Namas dar nėra baigtas įrengti, ir jūs teisingai atspėjote - jis ne toks, kaip kiti - panašus į laivą. Turiu šunį bokserį. O dar yra knygų, filmų apie jūrų kapitonus ir nuotykius... Mėgstu su žmona pasivaikščioti po Klaipėdos senamiestį, varpų pasiklausyti. Ir vanduo traukia - paplaukioju baseine.
Kelto įgula sakė, kad gebate ramiai, su humoru pareikalauti iš jos įvykdyti tai, kas priklauso, ir priimti geriausią sprendimą. Ar profesija suteikė jūsų charakteriui ką išskirtinio?
Nesu linkęs karščiuotis, kerštauti. Geriau santūriai reaguoti į viską, kas vyksta. Ne pareigos žmogų padaro protingą. Yra garbės kodeksas, turbūt girdėjote, kad skęstantį laivą kapitonas palieka paskutinis; aš elgčiausi taip pat. Gal jų yra atsakingesnis požiūris į viską, mano profesija neleidžia būti silpnam, neleidžiu sau jokių avantiūrų.
Įtariu, neatostogausite?
Dirbant kelte - parduotos vasaros. Bet juk visada esu kelyje...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą