Mylimiausias klaipėdiečių kurortas
(1)Tačiau yra ir dar viena, mažiau akcentuojama, tačiau taip pat reikšminga data: lygiai prieš 125 metus, 1900 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdos miestas iš Vokietijos vyriausybės už 32 371 markę nusipirko populiariausiu klaipėdiečių kurortu iki šiol išliekančią Smiltynę.
Savo įžvalgomis apie ją pasidalijo istorikas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto prof. dr. Vygantas Vareikis.
Kokios priežastys lėmė, kad Klaipėdos miestas Smiltynę 1900-aisiais nusipirko?
Klaipėdos miestas įsigijo Smiltynę vietos verslininkų, kurie čia matė verslo galimybes, iniciatyva.
Miestas turėjo daugiau galimybių vystyti infrastruktūrinius objektus: tiesti keliukus jūros pliažų link, įrengti poilsio vietas ir suoliukus poilsiui, tvarkyti krantines. Be to, reguliarus persikėlimas per marais taip pat buvo organizuotas miesto lėšomis.
Klaipėdos miestas įsigijo Smiltynę vietos verslininkų, kurie čia matė verslo galimybes, iniciatyva.
Kokia Smiltynė buvo iki tapo Klaipėdos miesto dalimi?
Smiltynė nuo viduramžių buvo perkėlos per Kuršių marias vieta, kurioje iki XIX a. vidurio nuolatos gyveno tiktai karčemininko šeima. Vėliau Smiltynėje atsirado girininkija ir muitinė.
Nepalankūs orai Smiltynėje kelioms savaitėms galėdavo sulaikyti įstrigusius keliautojus, kuriems tekdavo laukti, norint su Fährböte (keltais – aut. past.) persikelti į kitą krantą.
Kai audros ar į jūrą nešamos ledo lytys sutrukdydavo keliautojams persikelti į Klaipėdą, kartais šie turėdavo laukti kitoje marių pusėje po keletą dienų ar net savaičių. Pirkliai, paštininkai ir keliautojai apsistodavo čia įsikūrusioje karčemoje, nuo kurios ir kilo Sandkrug (Smėlio karčema) pavadinimas.
Toje smuklėje nakvodavo ir Neringos žvejai: jie rytais Mėmelio žuvies turguje parduodavo savo laimikį.
Per Smiltynę ėjo senasis pašto kelias, sujungęs Vakarų Europos miestus su Rusijos sostine Sankt Peterburgu. Tai buvo nepatogus kelias palei jūrą, tačiau tais laikais laivyba Baltijoje nebuvo pritaikyta keliautojams.
Smiltynė matė ne tik žvejų, bet ir karališkųjų asmenų, tokių kaip Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III, gražioji jo žmona Luiza, Rusijos caras Petras I. Joje lankėsi žymūs didikai, rašytojai, žurnalistai.
XVIII amžiaus pabaigos - XX a. pradžios keliautojai iš čia matydavo vėjo malūnų gausą, mediena užverstas uosto krantines, judrų, dažnai pilną burlaivių uostą arba žavėdavosi vaizdu, tarsi paimtu iš Gustavo Waldhauerio graviūros, į miestą nuo Smėlio karčemos kopos.
1868 metais Berlyno laikraštyje „National Zeitung” pasirodė beletrizuoti žurnalisto Otto Glagau (1834-1892) įspūdžiai apie kelionę po Prūsų Lietuvą.
Žvelgdamas nuo Smiltynės kopos į Klaipėdos miestą, jis taip aprašė savo įspūdžius: „Priešais mane iškyla Klaipėda, tas mažasis Londonas su savo švariomis ir plačiomis gatvėmis, užstatytomis po 1854 metų gaisro naujais, vieno arba dviejų aukštų dailiais ir tvirtais namais, su gražiu patogiu uostu, kuriame supasi stiebų miškas, su aukštu lieknu švyturio bokštu ir žaliais sodiniais, iš kurių žvelgia užmiesčio namai ir vasarnamiai.“
Maždaug 1908 metais Klaipėdos pirkliai Smiltynėje pastatė kurhauzą, kuris tapo populiariu įvairių azartinių žaidimų ir muzikinių renginių centru. Aplink kurhauzą vėliau išdygo turtingų miestiečių vilos, tačiau nuolatinių gyventojų čia buvo nedaug: maždaug tiek, kiek ir dabar.
Klaipėdiečiai turėjo galimybę poilsiauti ir Melnragėje, Giruliuose. Kokie buvo Smiltynės privalumai, lėmę jos populiarumą?
Smiltynės, kaip ir visos Kuršių nerijos, paplūdimiai buvo ir yra švariausi Lietuvos pajūryje. Čia auga pušynėliai, seniau kurhauzo sode įrengtoje estradoje grodavo orkestrai, pačiame pajūryje, ant apsauginio kopagūbrio, veikė restoranas - Strandhalle, žmones viliojo baltas pliažas ir t. t.
Girulių kurortinė gyvenvietė taip pat buvo mėgstama klaipėdiečių, tačiau Giruliai – tolėliau nuo miesto, į juos reikėdavo važiuoti traukiniu nuo 1892 metų nutiesta Klaipėdos–Bajorų geležinkelio linija.
Melnragė buvo pasiekiama tramvajumi ir pėsčiomis, tačiau Bomelsvitėje (kuri buvo laikoma varganu priemiesčiu) ir Melnragėje tuo metu vyko intensyvi ūkinė veikla, buvo nutiesti geležinkelio bėgiai, atsirado naftos uostas.
Žvejai žvejodavo Baltijos jūroje, ant kranto smaluodavo valtis, žuvų apdirbimo įmonė skirstydavo pagautą žuvį. Tad ir kvapai Melnragėje nebuvo malonūs. 1933 metais Melnragei buvo suteiktos kurortinės gyvenvietės teisės, bet palyginti su Smiltyne ji nebuvo tokia patraukli.
Ką labiausiai mėgdavo veikti klaipėdiečiai Smiltynėje prieš 100 metų? Kokia buvo poilsiavimo kultūra?
Poilsis paplūdimiuose tapo populiarus prasidėjus masinio poilsiavimo madai, kuri XIX a. pabaigoje apėmė išsivysčiusias industrines Europos šalis, tarp kurių – ir Vokietijos imperija.
Savaitgaliais žmonės iš industrinių miestų omnibusais vykdavo į gamtą, prie ežerų, o vasaromis šeimos, kurios galėdavo tai sau leisti, su daiktais išvykdavo į išsinuomotus namelius prie jūros ir ten praleisdavo porą mėnesių.
Šiandien gali atrodyti keista, bet klaipėdiečių šeimos XX amžiaus pradžioje vasaromis traukiniu taip pat keliems mėnesiams išvykdavo poilsiauti į Girulius.
Senose nuotraukose mes matome persirengimo būdeles ir poilsiavimo namelius, kurie buvo populiarūs iki Antrojo pasaulinio karo.
Vietiniai valdininkai ir darbininkai niekuomet neimdavo atostogų vasarą, nes kasdien po darbo dienos galėdavo ilgas valandas lepintis pajūryje.
Tarpukariu Klaipėdoje dirbęs rašytojas ir žurnalistas Pulgis Andriušis (1907-1970) rašė: „Vietiniai valdininkai ir darbininkai niekuomet neimdavo atostogų vasarą, nes kasdien po darbo dienos galėdavo ilgas valandas lepintis pajūryje, beveik visi turėjo čia šeimynines pirkeles, kurias naudodavo ne tik persirengimui kaip Palangoje, bet čia ant primuso išsivirdavo dešrelių, lošdavo kortomis, išmaukdavo kaušelį degtinės arba sriubčiodavo alų, savaitgaliais čia ir nakvodavo.“
Klaipėdos gubernatūra taip pat turėjo namelį Smiltynėje, kuriuo naudojosi lietuvių valdininkai.
Atėjus kitokiai, azijietiškai, kultūrai iš rytų tokia poilsiavimo mada išnyko.
Ko pasigendate šiuolaikinėje Smiltynėje, kuri oficialiai nėra kurortas, bet ji – mėgstamiausia klaipėdiečių kurortinė vieta.
Asmeniškai man Smiltynėje netrūksta nieko. Infrastruktūra yra pakankama tiek aktyviam, tiek pasyviam poilsiui. Tai yra tobulos gamtos vieta, į kurią lengva atvykti iš miesto, ypač per Naująją perkėlą.
Blogiausia, kas gali nutikti, - tai politikų siekiai ką nors „pagerinti“ ar „įsisavinti“. Pavyzdžiui, trinkelėmis išgrįsti papildomus keliukus ar nutiesti dar kelis dviračių takus. Tiesa, keliuką link Jūrų muziejaus arba kai kurias Senosios perkėlos prieigas Smiltynėje būtų galima paremontuoti.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą